Adresas: Birutės g. 5, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.
Ežerų apsuptame Trakų pusiasalyje puikuojasi Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika. Trakų salos pilies rūmams savo mastu ir didybe prilygstanti bažnyčia 2017 m. buvo pašventinta kaip bazilika – šis titulas suteikiamas tik ypatingą reikšmę turintiems maldos namams.
Lietuvoje iš viso yra 8 bazilikos: Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra, Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra ir Kristaus Prisikėlimo bazilika, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo, Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ir Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos. Pasaulyje bazilikomis pašventinta apie 2 tūkstančiai šventovių.
XV a. Vytauto Didžiojo funduota bažnyčia yra netaisyklingo stačiakampio formos, joje darniai persipina gotikos ir baroko bruožai. Bažnyčios sienose atidengti freskų fragmentai primena Bizantijos laikotarpiui būdingą stilistiką, kokia buvo naudota ir Trakų salos pilyje.
Bazilikoje saugomas gausus sakralinis bei dailės lobynas: molbertiniai paveikslai, memorialiniai paminklai, įvairūs relikvijoriai, taurės, XVIII a. žvakidės, amžinosios ugnies lempa ir kt. Išskirtinio dėmesio vertas Dievo Motinos paveikslas, garsėjantis stebuklais bei malonėmis. Šiam, pirmajam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais oficialiai popiežiaus Klemenso XI auksinėmis karūnomis vainikuotam paveikslui buvo suteiktas Ligonių Užtarėjos titulas. Įdomu, kad Dievo Motinos paveikslą nuo senų laikų gerbia tiek katalikų, tiek stačiatikių, musulmonų religinės bendruomenės.
Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d. Trakų bazilika švenčia garsiojo bazilikos paveikslo karūnavimo jubiliejų, todėl 2018-ieji paskelbti Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – metais, o 2017 m. pašventintų naujų bazilikos varpų gaudesys iškilmingai neša žinią apie šventinius metus.
Trakų šventovę aplanko daugybė tikinčiųjų ne tik iš Lietuvos. Ypatingos iškilmės – kasmetiniai Žolinės ir Trakinių atlaidai – pritraukia piligrimus iš kaimyninių ir iš tolimesnių kraštų. Atlaidų metu maldininkai dalyvauja eisenoje nuo Vilniaus Aušros Vartų iki Trakų bazilikos – beveik 30 km!
Trakų bazilika
Dvasinis Trakų miesto centras – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika – pasižymi išskirtine istorija. Ji niekuomet nebuvo uždaryta, perleista kitos konfesijos žinion ar naudota kitoms, ne religinėms, reikmėms.
Ši bažnyčia – ne tik unikalus tikėjimo ir Lietuvos kultūros istorijos paminklas. Itin garbingas bazilikos titulas jai suteiktas pagal specialius kriterijus, nustatytus Domus Ecclesiae, t. y. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos dekrete. Kriterijai taikomi tiek pastatui, tiek gyvajai Bažnyčiai, t. y. joje besirenkančiai tikinčiųjų bendruomenei. Pažymima išskirtinė bažnyčios istorinė svarba valstybei ar regionui, pastato iškilmingumas, tikinčiųjų bendruomenės tikėjimo sklaidos ir artimo meilės darbai.
Be to, bazilikos titulu pabrėžiamas ypatingas bažnyčios ryšys su popiežiumi. Juk Trakų bazilikos pagrindiniame altoriuje šešis šimtmečius pagarbiai kabo Dievo Motinos paveikslas, kuris prieš 300 metų susilaukė popiežiaus Klemenso XI dovanotų karūnų. Vertas dėmesio ir 2015 m. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje pašventintas paminklas Jonui Pauliui II.
Bazilikos titulo suteikimas įpareigoja rodyti pavyzdį kitoms bažnyčioms aktyviu bendruomenės gyvenimu, sielovada bei vedant šventines liturgines apeigas. Bazilikos supažindina su popiežiškaisiais dokumentais, traukia piligrimus, dvasingumo ištroškusius žmones.
Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje Šv. Mišios laikomos kasdien lietuvių bei lenkų kalbomis.
Dievo Motinos paveikslas
Dar prieš susilaukiant popiežiaus pripažinimo, apie Švč. Mergelę Mariją ir jos Kūdikį vaizduojantį paveikslą sklido garsas po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Nuo pat pirmų XVII a. metų prie paveikslo buvo kabinami votai, padėką už sulauktas stebuklingąsias malones išreiškiančios dovanos, pavyzdžiui, širdelės pavidalo dirbinėliai iš tauriųjų metalų ar vėriniai. Prie Dievo Motinos paveikslo dabar priskaičiuojama beveik 400 votų!
Originalus gotikinių bruožų XV a. tapytas paveikslas turi ypatingą istorinę reikšmę. Kitoje paveikslo pusėje užrašyta, jog tai Bizantijos imperatoriaus Emanuelio II Paleologo dovana Lietuvos valdovui – Vytautui Didžiajam – krikšto proga. Tas pats užrašas byloja, jog tai Dievo Motina Nikopėja, kas graikų kalboje reiškia „pergalingoji“. Tikima, kad XII a. pradžioje Nikopėja padėjo imperatoriui palaužti persų apgultį ir grįžti į Konstantinopolį, dėl to Bizantijos imperatoriai šią Madoną laikė savo asmens bei sostinės globėja.
Pagrindiniame Trakų bazilikos altoriuje kabantis stebuklingasis paveikslas bėgant amžiams buvo pertapytas. Restauratorių tyrimai parodė, kad ankstesnis Marijos atvaizdas buvo gotikos stiliaus, Švč. Mergelė vaizduota stovinti, vienplaukė, galbūt su rožių vainiku ant galvos. Paveikslas, matyt, pasirodė esąs per didelis naujam altoriui, todėl nupjauta apatinė jo dalis, iš naujo išraižytas ir perauksuotas fonas, Marijos figūra pertapyta bizantine stilistika, virš paveikslo kabo anksčiau patį paveikslą puošusi prabangi karūna. Marijos su Kūdikiu atvaizdas žavi auksuotais kalstytos sidabro skardos aptaisais bei popiežiaus dovanotais auksiniais vainikais. Smulkios raižybos XV–XVI a. sandūra datuojamas auksinis fonas nugramdytas ir taip pat perraižytas.
Varpai
Jubiliejinių metų proga 2017 m. konsekruojant didįjį bazilikos altorių, buvo iškilmingai pašventinti nauji varpai. Jie išlieti garsioje brolių Kruševskių varpų liejykloje Vengruve, Lenkijoje. Didysis varpas yra skirtas Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – garbei. Jis sveria net 700 kg! Antrasis, kiek mažesnis, varpas žymi Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį.
2017–2018 jubiliejiniai metai
Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d. – ypatingi metai. Popiežiaus Pranciškaus vainikuota Trakų bazilika žymi 300 metų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo jubiliejų. Be to, sukanka 100 metų nuo Lietuvos valstybės atkūrimo. Lietuvos vyskupai ir Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbė Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – metais. Naujieji bazilikos varpai iškilmingai garsina šią žinią.
Trakų Dievo Motinos paveikslo svarba Lietuvos istorijoje neginčijama. Paveikslo karūnavimo jubiliejaus proga organizuojami sakraliniai ir kultūriniai renginiai: tarptautinis mariologinis kongresas, teminės paskaitos, konferencijos, kas mėnesį kviečiama rinktis Maldai už miestą ir Tėvynę, kurios metu prašoma taikos ir gerovės Lietuvos bei viso pasaulio gyventojams.
Adresas: Kęstučio g. 4, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.
Ežerais nusėtas ir upėmis išraižytas stulbinantis Trakų kraštovaizdis išsiskiria ne tik gamtiniu, bet ir gausiu kultūriniu-istoriniu paveldu. Lukos (Bernardinų) ežero vakarinėje pakrantėje esančio pusiasalio smaigalyje net 17 metrų aukštyn kyla piliakalnis, kažkodėl pramintas Aukų kalnu. Nuo retais lapuočių medžiais apaugusios viršūnės atsiveria nuostabus vaizdas į įspūdingą ežerų apjuostą Trakų salos pilį.
Piliakalniu vadinama kalva, kurios viršuje stovi ar stovėjo pilis, pastebimi iš žemių supilti pylimai. Žodis „pilis“, beje, kildinamas iš žodžio „pilti“. Aukų kalnas – vienas iš maždaug tūkstančio Lietuvos teritorijoje priskaičiuojamų piliakalnių.
Pagrindinė Aukų kalno, kaip ir kiekvieno piliakalnio, pirminė paskirtis – pilaitės ir aplink ją įsikūrusios gyvenvietės gynyba. Kalno viršuje įrengtoje aikštelėje apsisaugoti nuo užpuolikų susirinkdavo apylinkių gyventojai, čia telkdavosi kariuomenė. Aukų kalno aikštelės ilgis dabar yra 45 metrai, o plotis – 17 metrų. Piliakalnio saugumą didino aplink jį iškastas net 18 metrų pločio, 3 metrų gylio griovys.
Trakų pusiasalio pilis ir jos gynybinis kompleksas su Aukų kalnu nėra gausiai minimi rašytiniuose šaltiniuose. Manoma, kad pusiasalio pilies statybas XIV a. viduryje vykdė kunigaikštis Kęstutis. Jos trukusios apie 20 metų. Iki tol Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija buvo Senųjų Trakų pilis, esanti už 3 km nuo Trakų miesto.
2005 metais Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Aukų kalnas pripažintas valstybės saugomu objektu. Šiandien šio piliakalnio papėdėje vykdomi įvairūs renginiai: viduramžių šventė, jojimo varžybos, senųjų automobilių parodos ir t. t.
Aukų kalno vardo kilmė
Trakų pusiasalio pilies teritorijoje esantis piliakalnis nuo senų laikų vadinamas Aukų kalnu. Tačiau kodėl duotas šis vardas – mįslė!
Plačiai paplitusi legenda apie ant šio kalno pagonių dievams aukojamas aukas. XIX a. viduryje kalno teritoriją tyrinėjęs grafas Eustachijus Tiškevičius rado skylėtą šaukštą ir galvojo, kad jis galėjo būti naudojamas aukojimo ritualuose kraujui semti… Vėliau šį skylėtą šaukštą tyrinėję archeologai nustatė, jog tai daug naujesnis gaminys. Taigi kol kas nėra rasta jokių patikimų šaltinių, patvirtinančių, kad šis piliakalnis kadaise buvo pagonių aukojimo apeigų vieta.
Piliakalnis – gynybinis statinys
Pagrindinė piliakalnių paskirtis – gynyba, todėl visuomet stengtasi juos įrengti maksimaliai natūraliomis gamtos kliūtimis apsaugotose vietovėse. Aplinkinių vandens telkinių saugomos ar stačiais šlaitais pasižyminčios kalvos – gynybiniu požiūriu ypač patogios piliakalniams įrengti.
Kalvos šlaitų aukštis ir statumas – svarbus piliakalnio neprieinamumo požymis. Papildoma pilies apsauga buvo užtikrinama natūralias gamtines kliūtis įtvirtinant žmonių supiltais pylimais ar iškastais grioviais. Kopimas į apie 17 metrų aukščio stataus Aukų kalno viršūnę gali būti nemenkas iššūkis. Laimei, šiandien užlipti į piliakalnį ir pasigrožėti nuo jo atsiveriančiu vaizdu galima pietvakariniame šlaite įrengtais laiptais.
Įsidėmėtina, kad Lietuvoje dabar sunku rasti savo pradinę išorinę išvaizdą išlaikiusį piliakalnį. Dažnai tenka pasitelkti vaizduotę, kad „pamatytum“ anksčiau buvusius daug aukštesnius pylimus, gilesnius griovius ar statesnius šlaitus. Galbūt net pabandyti įsivaizduoti nemažą šarvų ir ginklų svorį, apsunkinantį riterio pečius. Juk jie sverdavo nuo kelių iki 40 kilogramų!
Pusiasalio pilis
Trakų pusiasalio pilis XIV a. viduryje buvo statoma Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pavedimu. Lietuvos viduramžių valdovo Vytauto laikais (XV a.) Trakų pusiasalio pilis, dar vadinama Didžiąja, buvo viena iš didžiojokunigaikščio rezidencijų,neatskiriama Trakų miesto ir valstybės sostinės Vilniaus gynybinio komplekso dalis. Po Vytauto mirties Didžioji pilis tapo kunigaikščių Švitrigailos bei Žygimanto Kęstutaičio rezidencija.
Ilgainiui pilies teritoriją kunigaikščiai apleido ir ji buvo naudojama pagal kitokią paskirtį. XVI a. pradžioje pusiasalio pilis gavo kalėjimo vaidmenį. Čia buvo įkalinti Maskvos didžiojo kunigaikščio pasiuntiniai ir kiti aukštos kilmės valstybės priešai ar belaisviai. Galiausiai 1655 m. pilis buvo sugriauta ir tik po poros šimtų metų, XIX a. pabaigoje, pradėjus archeologinius tyrinėjimus imtasi gynybinio komplekso restauravimo darbų.
Atgyjantys viduramžiai
Į Trakų pusiasalį tūkstančius žmonių pritraukia kasmet vasaros metu Aukų kalno papėdėje vykstantys renginiai. Unikalių viduramžių švenčių lankytojai birželio mėnesį tarsi laiko mašina nukeliami į senų laikų miesto gyvenimo šurmulį. Čia susirenka gausybė pirklių ir amatininkų, pristatančių puodžių, kalvių, skulptorių, juvelyrų ir kitų meistrų darbus. O specialiai šventei įrengta pinigų kalykla net kviečia patiems nusikaldinti senovinės monetos kopiją.
Lauko virtuvėje susirinkusiųjų laukia tradiciškai gausus ir stulbinantis egzotiškų vaišių pasirinkimas. Šventės dalyvius linksminantys gatvės artistai, savo ištvermę, drąsą bei miklumą demonstruojantys riteriai, senosios muzikos ansamblių ir kalvių kūjų garsai – visa tai užburia senovės dvasia, ypatinga viduramžių pilies ir miesto gyvenimo atmosfera.
GPS: 54.64501, 24.93580
Nuo seno Trakų miestas garsėja įvairių tautinių ir religinių bendruomenių sambūviu. Būtent tai lėmė, kad net ir šiandien tą galima išvysti vaikštant po skirtingomis architektūros tradicijomis išmargintą miestą. Tai – vienas didžiausių Trakų išskirtinumų.
Kitas ypatumas, traukiantis turistus į Trakus, yra karaimai. Neabejotinai tai unikali tiurkų grupės tauta, tikinti tarpine judaizmo atšaka. Manoma, kad karaimų religijos doktrina susiformavo VIII amžiuje Mezopotamijoje. Kurdami gyvenimą Trakuose, karaimų bendruomenė per visus šimtmečius išsaugojo savo tradicijas, tikėjimą, papročius ir svarbiausia – kalbą. Būtent dėl šių priežasčių galima išgirsti žmones kalbant, kad Trakai – visos Lietuvos ir net viso pasaulio karaimų sostinė.
Viskas prasidėjo tuomet, kai apie 1398 metus po pergalingo mūšio Kryme XIV a. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas į Trakus perkraustė maždaug 380 šios tautybės šeimų. Atvykę čia, Trakų karaimai sudarė dvi skirtinga veikla užsiimančias grupes: karių ir civilių. Kariai saugojo pilis bei tiltą į Salos pilį. Įdomu tai, kad dalis civilių karaimų buvo didžiojo kunigaikščio raštininkai ir vertėjai.
Tačiau didesnė karaimų civilių dalis dirbo žemę, augino daržoves, vertėsi smulkiais amatais, prekyba, laikė karčiamas, nuomojo valstybės muitus ir užsiiminėjo kitomis svarbiomis veiklomis, pavyzdžiui: būdavo tarpininkai, kai reikėdavo išpirkti iš turkų LDK belaisvius.
Laikui bėgant karaimai įgavo Vytauto Didžiojo ir kitų Lietuvos valdovų pasitikėjimą. Šie savo ruožtu, norėdami atsidėkoti, suteikdavo karaimų bendruomenei tam tikras privilegijas. Viena jų – Magdeburgo (savivaldos) teisė. Apie tai yra išlikęs istorinis 1441 metų liudijimas. Šios valdovo Kazimiero Jogailaičio karaimams suteiktos privilegijos suformavo išskirtinę Lietuvos miestų valdymo istorijoje situaciją: Trakuose kelis šimtmečius egzistavo dvi atskiros, viena nuo kitos nepriklausomos Magdeburgo teise valdomos bendruomenės.
Viena jų – Mažasis miestas arba karaimų gyvenamoji miesto dalis. Ši privilegija traktavo tai kaip savarankišką miestą, turintį savo antspaudą ir iždą. Čia karaimai galėjo statytis savo maldos namus, kuriuose išpažino savo religiją – karaizmą. Karaizmas – tai žodis, turintis gilią ir įdomią prasmę, nes yra kildinamas iš semitų žodžio „karą“, reiškiančio „skaityti", „garsinti" ir „studijuoti" šventraštį – Senąjį Testamentą, būti jo šalininku, sekėju. Karaimai uoliai puoselėjo savo kultūrą, tradicijas bei papročius.
Pati Karaimų gatvė tuo metu atrodė neatpažįstamai kitaip, nei atrodo dabar. Ji ėjo aukščiausia kalvos ketera, per centrą. Abipus jos viena šalia kitos buvo išsidėsčiusios karaimų sodybos: šalia gatvės – gyvenamasis namas, už jo – ūkiniai trobesiai, už kurių iki pat ežero kranto leidosi daržai arba sodai. Dėl paežerėje buvusių daržų kraštovaizdis kitapus ežero atrodė labai atviras ir tuščias, o gyvenamieji namai matomi tik aukščiausiame peizažo taške.
Dabar Karaimų gatvėje galima aplankyti vienintelę Europos Sąjungoje šios tautos kultūrą atspindinčią ekspoziciją. Čia yra seniausia Lietuvoje ir viena iš trijų pasaulyje veikiančių karaimų šventovių – kenesa, kuria kasdien gali grožėtis trakiečiai ir miesto lankytojai.
Tuo metu, kai karaimai statėsi savo namus, visi jie turėjo vieną išskirtinumą, kuris matomas ligi šių dienų. Visi tradiciniai karaimų namai turi tris langus į gatvę. Pasak legendos, po Žalgirio mūšio pergalės Vytautas nusprendęs atsidėkoti visiems kitataučiams, dalyvavusiems mūšyje ir padėjusiems pasiekti jam pergalę. Totoriams buvo leista apsigyventi Vilniuje ir pasistatyti mečetę Lukiškių aikštelėje Vilniuje.
Po totorių atėjo eilė karaimams. Pas Vytautą atėjo žilagalvis karaimų senolis.
Nustebo Vytautas išgirdęs tokį neįprastą prašymą ir paklausė:
Patiko Vytautui senolio žodžiai ir tik jiems, karaimams už ištikimybę, Trakuose leido statyti namus su trimis langais.
Adresas: Karaimų g. 28, Trakai
1576 metais Trakuose, šalia karaimų šventovės kenesos, buvo pastatyta pirmoji karaimų bendruomenės mokykla, skirta religijos mokslams. Nepaisant to, joje buvo mokoma ir gimtosios karaimų kalbos, priklausančios tiurkų kalbų šeimai. Karaimų kalba susiformavo IX-X a. Chazarų kaganate gyvenusių tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų arba polovcų) kalbų pagrindu. Priėmusios karaimų tikėjimą, vienijamos bendros religijos ir kalbos, šios gentys sudarė karaimų tautą.
Po gaisro 1879 metais mokykla buvo atkurta. Ją lankė 27 berniukai ir mokė 2 mokytojai. Vienas jų – tikybos. Tam, kad mokykla gyvuotų, iždas skyrė 400 rb., o tokią pačią sumą skyrė ir karaimų bendruomenė. Taip jai pavyko veikti net keturis šimtmečius, bet dėl XX a. istorijos kataklizmų mokykla buvo patyrusi įvairių skaudžių smūgių ir galiausiai 1940 metais buvo uždaryta su visam.
Nuo tos dienos, iki pat šių laikų, palaipsniui silpo karaimų kalbos vartojimas ir vis labiau mažėjo ja kalbančių žmonių skaičius. Tragišką padėtį sovietmečiu buvo mėginta taisyti mokinant vaikus nelegaliai. Tam ypač daug pastangų įdėjo vyresnysis dvasininkas ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas Mykolas Firkovičius (1924-2000), kurio dėka nuo 1988 metais, prasidėjus Sąjūdžiui, o ypač po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo susidarius palankesnėms sąlygoms tautinei kultūrai gaivintai, karaimų kalbos pamokos tapo atviros ir legalios. Tuomet jis parašė ir pirmąjį karaimų kalbos vadovėlį.
Tuo metu karaimų kalba buvo sulaukusi daug dėmesio iš įvairių mokslininkų tiurkologų dėl savo fonetikos, gramatikos ir leksikos. Tačiau nei sulauktas dėmesys, nei legalios pamokos situacijos drastiškai nepakeitė – Lietuva liko vienintelė vieta pasaulyje, kurioje karaimų kalba dar tebevartojama, tačiau šiandien karaimiškai kalba daugiausiai vyresniosios kartos žmonės. 2018 metų duomenimis, karaimų kalba tebekalba 30 žmonių. Ji yra įrašyta į UNESCO pasauliu mastu sudarytą nykstančių kalbų atlasą.
2008 m. spalio 9 d. Trakuose karaimų dvasininkas – hazzanas pašventino vėl atstatytą pastatą, kuriame įsikūrė karaimų mokykla ir religinis centras. Ji tapo įdomiu architektūriniu sprendimu: baltas it gulbė namas su trijų lygių stogais, nežymiai žemėjančiais nuo gatvės pusės Totoriškių ežero link. Kiekviena namo dalis turi atskirą įėjimą. Pastatas aptvertas reta lentų tvora. Šis gražus statinys – lyg vizitinė kortelė visiems kitiems karaimų namams su trimis langais gatvės pusėje. Įėjus į vidų dėmesį ypač patraukia XVIII amžiaus salės interjeras: sienos iš natūralios medienos rąstų, lubos su balkiais, sukabinti senoviniai kaimuose įprasti žibintai, imituojantys žibalines lempas – viskas dvelkia senove.
Svarbu tai, kad karaimų įdėtos pastangos išsaugoti savo kalbą vis tiek atsipirko, nes jos naudojimas ne tik buityje, bet ir liturgijoje neabejotinai nulėmė tai, kad ši kalba išsaugojo savo turtingumą, savitumą ir apskritai išlikus dar ir dabar. Taip pat, Trakuose kasmet vyksta tarptautinė karaimų kalbos stovykla, į kurią suvažiuoja karaimai ar jų palikuonys iš įvairių pasaulio šalių. Tokiu būdu siekiama išsaugoti karaimų kultūrą, kalbą ir skatinti karaimų kultūros vertės išlikimą, sąmoningą domėjimąsi karaimų kalba, taip pratęsiant jos gyvavimą moderniomis sąlygomis.
GPS: 54.64963, 24.93323
Prie Trakų Salos pilies yra Karvinės, Karaimkos arba Kopūstinės sala, kuri tiltais sujungta su miestu ir pilimi. Ši vietovė turi net tris skirtingus pavadinimus dėl savo savitų, išskirtinių istorijų. Pavyzdžiui, pirmasis Karvinės pavadinimas atskleidžia, kad anksčiau joje buvo įsitaisiusi ganykla ir karaimai čia ganydvo karves. Tuometiniai gyventojai matydavo, kaip per ežerą į salas buvo plukdomos karvės ir arkliai, o valtimis – ožkos.
Antrasis (Karaimkos) pavadinimas primena, kad Vytauto laikais čia stovėję kariai karaimai, kurie saugoję Trakų Salos pilį. Remiantis šia istorija, galima teigti, kad ši sala buvo savotiškas pilies fortpostas. Tačiau žinių apie ten buvusius salos pastatus nėra – žinoma tik tiek, kad saloje stovėjųsį dvarą 1520m. įsigijo Ivanas Sapiega. Pastarajam taip pat priklausė ir šalimais esanti Bažnytėlės sala.
Trečiasis, Kopūstinės salos pavadinimas kilo nuo taip sėkmingai daržus auginančių karaimų, kurie ten sodino kopūstus. Kadangi karaimų talentas auginti daržoves buvo toks ryškus, jie nevengė naudoti jų savo kulinarijoje. Ypač mėgo kopūstus, kuriuos kaip ingredientą, naudojo įvairiuose karaimiškuose patiekaluose. Pavyzdžiui, į kibinus dedami smulkiai supjaustyti šviežūs kopūstai tam, kad patiekalas gautųsi sultingesnis. O kaip žinoma, kibinai (karaimų kalba „kybyn”, daugiskaita „kybynlar”; lietuviškai - kibinai) karaimų kultūroje ir visam pasauliui yra vienas iš žinomiausių patiekalų.
Tačiau vien kibinais neapsiribojama – karaimų virtuvė turtinga ir šviežių, raugintų kopūstų sriuba, pyragais, pyragėliais su kopūstais, troškiniais, salotomis ir žinoma, kiubėtė – riebios tešlos pyragu su įdaru. Dažniausiai kiubėtės įdaras daromas iš žuvies ar kapotos mėsos su daržovėmis. Pyrago viršų skanu suvalgyti su sultiniu, o visa kita – kaip antrąjį patiekalą. Mėsos įdarui paprastai naudojama jautiena ar aviena, kuri yra gardinama daržovėmis ir prieskoninėmis žolelėmis. O štai kiaulienos jų asortimente tikrai nerasite, nes karaimai jos nevalgo.
Taipogi, nemažai karaimų virtuvėje rasite ir bulvinių patiekalų, tokių kaip biok – taip jie vadina kugelį. Patiekalas kepamas panašiai kaip ir lietuviškas kugelis, tik į bulvių tarkius prideda mažais gabaliukais pjaustytos riebios jautienos ar avienos.
Iš tiesų, lietuvių ir karaimų virtuvė turi nemažai panašumų – mūsų kultūroje priimta valgyti cepelinus, o karaimų – koptą. Tai yra bulvių tarkių kukuliai. Iš jautienos ar avienos kaulų verdama tiršta sriuba, įdedama perlinių kruopų ir pupelių arba daug morkų. Kai sriuba beveik išverda, sutarkuojamos žalios bulvės, į tarkius įdedama smulkiai pjaustytos avienos ar jautienos, padaromi kukuliai ir suleidžiami į sriubą. Išvirusi sriuba dar dedama į orkaitę pašusti.
Ir tikrai neapsigausime pasakę, kad karaimų tauta nuo pat senovės ligi šių dienų garsėja savo vaišingumu. Tokiu dideliu ir nuoširdžiu, kad apie tai net sklando legendos.
Viena iš jų apie netoli Bachčisarajaus esančią Čufut Kalė miesto tvirtovę, iš kurios į Lietuvą esą atvyko pirmieji karaimai. Legenda pasakoja, kad tvirtovę apsupus priešui, miesto gyventojai nusprendė kovoti ne ginklu, o svetingumu. Šeimininkės paruošė daug maisto, o senoliai atidarė į tvirtovę vedančius vartus ir pakvietė nuvargusį bei išalkusį priešą į vidų. Priešo kariai suprato, kad negali pulti tautos, kuri pasitiko juos ne su ginklu, o su duona ir druska.
Legendomis apipintas ne tik karaimų svetingumas, bet ir patiekalų skanumas. Pasakojama, kad musulmonų dvasininkas, paragavęs karaimų troškinio, iš susižavėjimo neteko žado. Taip atsirado imam baildy – baklažanų ir pomidorų troškinio pavadinimas. Lietuviškai tai reikštų šį tą panašaus į „imamas apspango“.
Verta paminėti, kad kievieną vasarą, rugpjūčio mėnesį Kopūstinės saloje vyksta „Kopūstinės kermošius“ ir Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo Žolinės šventė. Kopūstinės kermošiuje puoselėjamos senos šventės tradicijos, kurios sulaukia didelio lankytojų susidomėjimo iš Lietuvos ir užsienio. Šventės metu šventės dalyviai ir svečiai vaišinami Gaspadinės Kopūstiene.
