Adresas: Vytauto g. 32, Trakai

Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo stačiatikių cerkvė yra Trakų miesto centre, Maironio ir Vytauto gatvių kampe. Vieno bokšto, be varpinės.

Stačiatikių cerkvę statyti Trakuose buvo nuspręsta 1861 m. Jos statybai 6000 rublių paaukojo Rusijos imperatorienė Marija Aleksandrovna, o 50 tūkstančių plytų davė G. Adelsonas, Kauno ir Panerių geležinkelio tunelių statytojas.

Cerkvės statybos darbai prasidėjo 1862 m. gegužės 8 d., kai cerkvės statybos darbų priežiūrai vykdyti buvo paskirtas Valstybės turtų rūmų inžinierius A. Polozovas.

Inžinierius A. Polozovas pritaikė tipinį cerkvės projektą pasirinktai statybos vietai. Mūrinis pastatas liko standartinės struktūros ir formų stačiatikių kulto statiniu be jokių individualių bruožų.

1862 m. rugpjūčio 18 d. įvyko statybos darbų pradžios iškilmės, o 1863 m. rugsėjo 22 d. cerkvė jau buvo pašventinta, suteikiant jai seniau miesto pietiniame gale buvusios Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvės vardą.

Už sėkmingą darbą inžinieriui A. Polozovui Rusijos imperatorienė padovanojo auksinį žiedą su brangakmeniais, kurį jam įteikė Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas.

Pastatyta cerkvė neturėjo varpinės. Jos projektą 1868 m. parengė architektas Samoilovas. Cerkvė statyta 1863 m. Lietuvoje vykusio sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią numalšinimui paminėti.

Cerkvė nukentėjo I pasaulinio karo metais, kai apšaudant mieste įsitvirtinusių rusų pozicijas, buvo nugriauti cerkvės bokštai ir nuplėštas stogas.

Cerkvė yra stačiatikių bendruomenės nuosavybė.

Vytauto g. 33, Trakai

Prasidėjus 1812 m. karui per Trakus ir apylinkes žygiavo du prancūzų armijos korpusai – 4-asis italų ir 6-asis bavarų. Miestas apsigynė nuo prancūzų, nors buvo apiplėštas miesto vaito palivarkas, sunaikintas dominikonams priklausęs Rykantų palivarkas, apiplėšti ir sudeginti dominikonų vienuolyno pastatai. Klebonas Andrius Čiurška-Čerskis organizavo bažnyčios turto apsaugą nuo plėšikaujančių maršalo Davu (Louis Nicolas Davout) kareivių. Kai prie bažnyčios pasirodydavo kariai, buvo pradedama skambinti varpu, kad sukelti visus likusius miestelėnus bažnyčiai ginti. Taip kunigas išgelbėjo stebuklingąjį Dievo Motinos Trakų Madonos paveikslą bei kitas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios brangenybes.

Trakų miesto savivaldybės užsakymu 2012 m. tai progai įamžinti buvo pagaminta dekoratyvinė atminimo lenta. Plaketė, skirta Napaleono žygio 200-ųjų metinių įamžinimui pastatyta lygiai toje pačioje vietoje nuo kurios 1812 m. liepos 4 d. vokiečių dailininkas Albrechtas Adamas (1786-1862) piešė Trakų šv. Mergelės Marijos bažnyčią. Būtent tą dieną Trakuose, priešais dabartinės savivaldybės aikštę įsikūrė Napoleono armijos IV korpuso štabas, vadovaujamas generolo, Italijos vicekaraliaus Eženo De Boarne. Plaketės skulptūrinė kompozicija ir yra kopija būtent to litografinio paveikslo vaizdo. Atsistojus prie plokštės, galima sulyginti kiek pasikeitė vaizdas per 200 metų. Vaizdas praktiškai nepakito, tik, kad nebeliko medinio tilto per upelį ir pačio upelio…

Adresas: Birutės g. 5, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Ežerų apsuptame Trakų pusiasalyje puikuojasi Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika. Trakų salos pilies rūmams savo mastu ir didybe prilygstanti bažnyčia 2017 m. buvo pašventinta kaip bazilika – šis titulas suteikiamas tik ypatingą reikšmę turintiems maldos namams.

Lietuvoje iš viso yra 8 bazilikos: Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra, Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra ir Kristaus Prisikėlimo bazilika, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo, Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ir Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos. Pasaulyje bazilikomis pašventinta apie 2 tūkstančiai šventovių.

XV a. Vytauto Didžiojo funduota bažnyčia yra netaisyklingo stačiakampio formos, joje darniai persipina gotikos ir baroko bruožai. Bažnyčios sienose atidengti freskų fragmentai primena Bizantijos laikotarpiui būdingą stilistiką, kokia buvo naudota ir Trakų salos pilyje. 

Bazilikoje saugomas gausus sakralinis bei dailės lobynas: molbertiniai paveikslai, memorialiniai paminklai, įvairūs relikvijoriai, taurės, XVIII a. žvakidės, amžinosios ugnies lempa ir kt. Išskirtinio dėmesio vertas Dievo Motinos paveikslas, garsėjantis stebuklais bei malonėmis. Šiam, pirmajam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais oficialiai popiežiaus Klemenso XI auksinėmis karūnomis vainikuotam paveikslui buvo suteiktas Ligonių Užtarėjos titulas. Įdomu, kad Dievo Motinos paveikslą nuo senų laikų gerbia tiek katalikų, tiek stačiatikių, musulmonų religinės bendruomenės.

 Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d. Trakų bazilika švenčia garsiojo bazilikos paveikslo karūnavimo jubiliejų, todėl 2018-ieji paskelbti Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – metais, o 2017 m. pašventintų naujų bazilikos varpų gaudesys iškilmingai neša žinią apie šventinius metus.

Trakų šventovę aplanko daugybė tikinčiųjų ne tik iš Lietuvos. Ypatingos iškilmės – kasmetiniai Žolinės ir Trakinių atlaidai – pritraukia piligrimus iš kaimyninių ir iš tolimesnių kraštų. Atlaidų metu maldininkai dalyvauja eisenoje nuo Vilniaus Aušros Vartų iki Trakų bazilikos – beveik 30 km!

Trakų bazilika

Dvasinis Trakų miesto centras – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika – pasižymi išskirtine istorija. Ji niekuomet nebuvo uždaryta, perleista kitos konfesijos žinion ar naudota kitoms, ne religinėms, reikmėms. 

Ši bažnyčia – ne tik unikalus tikėjimo ir Lietuvos kultūros istorijos paminklas. Itin garbingas bazilikos titulas jai suteiktas pagal specialius kriterijus, nustatytus Domus Ecclesiae, t. y. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos dekrete. Kriterijai taikomi tiek pastatui, tiek gyvajai Bažnyčiai, t. y. joje besirenkančiai tikinčiųjų bendruomenei. Pažymima išskirtinė bažnyčios istorinė svarba valstybei ar regionui, pastato iškilmingumas, tikinčiųjų bendruomenės tikėjimo sklaidos ir artimo meilės darbai.

Be to, bazilikos titulu pabrėžiamas ypatingas bažnyčios ryšys su popiežiumi. Juk Trakų bazilikos pagrindiniame altoriuje šešis šimtmečius pagarbiai kabo Dievo Motinos paveikslas, kuris prieš 300 metų susilaukė popiežiaus Klemenso XI dovanotų karūnų. Vertas dėmesio ir 2015 m. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje pašventintas paminklas Jonui Pauliui II.

Bazilikos titulo suteikimas įpareigoja rodyti pavyzdį kitoms bažnyčioms aktyviu bendruomenės gyvenimu, sielovada bei vedant šventines liturgines apeigas. Bazilikos supažindina su popiežiškaisiais dokumentais, traukia piligrimus, dvasingumo ištroškusius žmones. 

Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje Šv. Mišios laikomos kasdien lietuvių bei lenkų kalbomis.

Dievo Motinos paveikslas

Dar prieš susilaukiant popiežiaus pripažinimo, apie Švč. Mergelę Mariją ir jos Kūdikį vaizduojantį paveikslą sklido garsas po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Nuo pat pirmų XVII a. metų prie paveikslo buvo kabinami votai, padėką už sulauktas stebuklingąsias malones išreiškiančios dovanos, pavyzdžiui, širdelės pavidalo dirbinėliai iš tauriųjų metalų ar vėriniai. Prie Dievo Motinos paveikslo dabar priskaičiuojama beveik 400 votų!

Originalus gotikinių bruožų XV a. tapytas paveikslas turi ypatingą istorinę reikšmę. Kitoje paveikslo pusėje užrašyta, jog tai Bizantijos imperatoriaus Emanuelio II Paleologo dovana Lietuvos valdovui – Vytautui Didžiajam – krikšto proga. Tas pats užrašas byloja, jog tai Dievo Motina Nikopėja, kas graikų kalboje reiškia „pergalingoji“. Tikima, kad XII a. pradžioje Nikopėja padėjo imperatoriui palaužti persų apgultį ir grįžti į Konstantinopolį, dėl to Bizantijos imperatoriai šią Madoną laikė savo asmens bei sostinės globėja.

Pagrindiniame Trakų bazilikos altoriuje kabantis stebuklingasis paveikslas bėgant amžiams buvo pertapytas. Restauratorių tyrimai parodė, kad ankstesnis Marijos atvaizdas buvo gotikos stiliaus, Švč. Mergelė vaizduota stovinti, vienplaukė, galbūt su rožių vainiku ant galvos. Paveikslas, matyt, pasirodė esąs per didelis naujam altoriui, todėl nupjauta apatinė jo dalis, iš naujo išraižytas ir perauksuotas fonas, Marijos figūra pertapyta bizantine stilistika, virš paveikslo kabo anksčiau patį paveikslą puošusi prabangi karūna. Marijos su Kūdikiu atvaizdas žavi auksuotais kalstytos sidabro skardos aptaisais bei popiežiaus dovanotais auksiniais vainikais. Smulkios raižybos XV–XVI a. sandūra datuojamas auksinis fonas nugramdytas ir taip pat perraižytas.

Varpai

Jubiliejinių metų proga 2017 m. konsekruojant didįjį bazilikos altorių, buvo iškilmingai pašventinti nauji varpai. Jie išlieti garsioje brolių Kruševskių varpų liejykloje Vengruve, Lenkijoje. Didysis varpas yra skirtas Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – garbei. Jis sveria net 700 kg! Antrasis, kiek mažesnis, varpas žymi Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį. 

2017–2018 jubiliejiniai metai

Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d. – ypatingi metai. Popiežiaus Pranciškaus vainikuota Trakų bazilika žymi 300 metų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo jubiliejų. Be to, sukanka 100 metų nuo Lietuvos valstybės atkūrimo. Lietuvos vyskupai ir Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbė Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – metais. Naujieji bazilikos varpai iškilmingai garsina šią žinią. 

Trakų Dievo Motinos paveikslo svarba Lietuvos istorijoje neginčijama. Paveikslo karūnavimo jubiliejaus proga organizuojami sakraliniai ir kultūriniai renginiai: tarptautinis mariologinis kongresas, teminės paskaitos, konferencijos, kas mėnesį kviečiama rinktis Maldai už miestą ir Tėvynę, kurios metu prašoma taikos ir gerovės Lietuvos bei viso pasaulio gyventojams.

Adresas: Vytauto g. 4, Trakai

Šokolado skulptūrų muziejuje eksponuojama daugiau nei šimtas per pastaruosius metus meistrų sukurtų skulptūrų. Muziejuje įrengti keturi kambariai. Kiekviena salė – skirtinga. Majų, Kolumbo, filmo „Šokoladas“ ir „Smagaus gyvenimo“ – tokios temos vyrauja juose.
Didžioji dalis kūrinių iš saldžios masės yra natūralaus dydžio. Mažiausia skulptūrėlė – maždaug žmogaus delno. Ekspozicija kas kelis metus bus atnaujinama ir joje atsiras vis naujų šokoladinių personažų.

Muziejuje galima apžiūrėti Lietuvos rekordininko, dailininko Valerijaus Šatunovo kurtus paveikslus, dėl savo išskirtinumo sulaukusius daugelio pasaulio leidyklų dėmesio. Į mūsų šalies pasiekimų knygą jis įtrauktas kaip autorius, sukūręs daugiausia viename paveiksle skirtingų vaizdų – „Barono Katino šypsena“ pavadintame darbe vaizdai nutapyti ant vienos 120 × 80 cm dydžio drobės akriliniais ir liuminoforiniais dažais. Keičiant jų apšvietimą ir padėtį apverčiant, matomi skirtingi vaizdai.

Šokoladinių skulptūrų muziejaus idėjos autorius – Algimantas Jablonskas
Šokololado skulptūrų muziejaus kūrėja – Elena Kliment
Paveikslų ekspozicijos autorius dailininkas – Valerijus Šatunovas

Darbo laikas:
Pirmadieniais – sekmadieniais  10.00 – 20.00 val.

Bilietų kaina:
5 Eur./ suaugusiems
2,5 Eur./ vaikams iki 10 metų ir senjorams
Bilietus galima įsigyti tk vietoje

Kontaktai ir informacija:
Tel. +370 655 71 143
info@ajsokoladas.lt
www.ajsokoladas.lt

Adresas: Vytauto ir Karaimų gatvių sandūra, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis – vienas iš svarbesnių Trakų miesto akcentų. Šis 14 metrų aukščio koplytstulpis yra įrengtas pačioje Trakų miesto šerdyje, Karaimų ir Vytauto gatvių sankirtoje, buvusios Rotušės aikštės centre. Rašytiniai šaltiniai byloja, kad jau XVII a. viduryje čia stovėjo mūrinė kolona su statula.

Klasicistinio stiliaus koplytstulpis su žvejų ir vandens apsuptų miestų globėjo statulaTrakų krašto gyventojams yra svarbus ir garbinamas simbolis. Po 1863 metų sukilimo caro valdžia įsakė nuversti šventojo skulptūrą ir pasiūlė už tai nemažą pinigų sumą. Sakoma, kad vietos gyventojai pasipriešino ir nesutiko vykdyti caro įsakymo. Visgi vienas nenaudėlis stvėrė kirvį ir buvo besiruošiąs sunaikinti skulptūrą, bet nukrito nuo kopėčių ir susilaužė koją. Trakų policijos viršininkui teko iškviesti kazokus, kurie ir nugriovė šventojo skulptūrą.

1935 metais į koplytstulpį buvo įkeltas naujas šv. Jono Nepomuko atvaizdas, jį sukūrė Vilniaus skulptorius Stanislovas Hornas–Poplavskis. Pokario metais jai vėl iškilo grėsmė. Šįkart uolūs ateistai medinį Nepomuką išėmė iš koplytstulpio ir įmetė į ežerą! Apie tai sužinoję Trakų muziejaus darbuotojai išgriebė skulptūrą iš ežero gelmių ir ėmėsi saugoti muziejaus fonduose. Vietoj šventojo statulos ant kolonos buvo įmontuoti keturi laikrodžiai, tačiau neilgai trukus jie sugedo – visi pradėjo rodyti skirtingus laikus.

Šiandien koplytstulpyje stovi restauruota šv. Jono Nepomuko skulptūra. 1990 metais Trakų miesto globėjo atvaizdas buvo garbingai sugrąžintas į savo pradinę vietą.

Legendos byloja

Apie šv. Jono Nepomuko koplytstulpį sklando nemažai legendų. Viena byloja, kad XVIII a. Užutrakio dvaro savininkui Laurynui Odinecui plaukiant Galvės ežeru staiga kilo smarki audra ir šis pradėjęs skęsti. Prisiminęs šv. Nepomuką dvarininkas ėmė iš visos širdies jam melstis ir prašyti pagalbos. Ėmė ir nurimo audra – taip pat staiga kaip prasidėjusi, o išsigelbėjęs Odinecas, atsidėkodamas šventajam už malonę, pastatė jam Turgaus aikštėje skulptūrą.

Kitas pasakojimas yra apie tai, kad kai caro valdžia išėmė statulą iš koplytstulpio, vietos gyventojai neapsakomai nusiminė. Pradėta tikėti, jog kiekvieną pavasarį Galvės ežeras pasiglemš po žmogaus gyvybę, jei šv. Nepomukas negrįšiąs ant kolonos. Laikui bėgant šis pasakojimas kiek pakito – kalbėta, jog ežeras žiemą neužšąla, o pavasarį ledas netirpsta tol, kol negauna aukos.

Šv. Jono Nepomuko gyvenimas

Jonas Nepomukas gimė apie 1340 metus Čekijoje, netoli Prahos esančiame mažame miestelyje Pomuke (dabartiniame Nepomuke), užaugęs studijavo teologiją ir kanonų teisę Prahos bei Paduvos universitetuose.

Būdamas 40-ties Nepomukas buvo įšventintas į kunigus, vėliau paskirtas Prahos Šv. Vito katedros kanauninku, t. y. aukštesniuoju katalikų dvasininku, kapitulos nariu. Čekijos karaliaus Vaclovo IV Liuksemburgiečio žmona Joana savo nuodėmes išpažindavo tik šiam kunigui. Sakoma, kad karalius Vaclovas, įtardamas žmoną neištikimybe, bandė priversti Nepomuką išduoti išpažinties paslaptį. Tačiau kunigas nepakluso ir šitaip užsitraukė karaliaus nemalonę.

Neilgai trukus karalystėje kilo ginčas dėl bažnyčios įtakos valstybei. Jonas Nepomukas gynė Prahos arkivyskupo Jano Jenšteino viršenybę prieš karalių Vaclovą IV, šitaip jį dar labiau užrūstindamas. Karalius įsakė kunigą suimti, ištardyti, kankinti ir nužudyti. Manoma, kad 1393 m. kovo 19-osios naktį jį surištą nuo arkinio Karolio tilto įmetė į Vltavos upę. Dėl to Nepomukas laikomas tiltų globėju ir sergėtoju nuo vandens nelaimių.

Laikui bėgant jis imtas garbinti kaip kankinys, išpažinties paslapties gynėjas. 1721 m. popiežius Inocentas XIII paskelbė Joną Nepomuką palaimintuoju, o 1729 m. popiežius Benediktas XIII kanonizavo, t. y. paskelbė šventuoju.

Trakų globėjas

Iš Čekijos šv. Jono Nepomuko kultą dar XVIII a. antroje pusėje į tuometinę Lietuvos–Lenkijos valstybę atnešė jėzuitai. Greitai šis vardas tapo vienu žinomiausių ir plačiai garbinamu. Įdomu, kad tuometinis valdovas Augustas II šv. Joną Nepomuką – greta šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero – išrinko valstybės patronu, t. y. valstybės globėju ar užtarėju. Šventojo vardu buvo įkurta brolija Vilniuje, pavadintos kelių kaimų bažnyčios, o ežerais nusėtoje Utenos srityje aptinkamos jam skirtos koplytėlės. Liaudies jis dažnai vadinamas tiesiog Joneliu.

Šv. Jono Nepomuko diena švenčiama gegužės 16-ąją. Jis laikomasČekijos, kunigų,upeivių, sielininkų, žvejų, malūnininkų, jūrininkų bei tiltų globėju, saugančiu nuo potvynių ir visų vandens nelaimių. Tikima, kad šv. Nepomukas gelbsti skęstančiuosius ir visus neteisingai apkaltintus ar nuteistuosius.1935 metais šis šventasis buvo paskelbtas Trakų miesto globėju.

Mene šv. Nepomukas dažniausiai vaizduojamas vilkintis balta kamža arba rochete, t. y. baltu plačiu, kelius siekiančiu liturginiu drabužiu, kokį dėvi tik aukštesnieji dvasininkai – prelatai, vyskupai ar kanauninkai. Dažnai rankose laiko knygą, krucifiksą arba palmės šakelę, kuri krikščionims simbolizuoja kankinystę, dvasios pergalę prieš kūną arba rojų. Dar vienas išskirtinis šv. Jono Nepomuko atributas vaizduojamajame mene – nimbas su penkiomis žvaigždutėmis. Tai legendą menantis ženklas, mat sakoma, kad šventąjį numetus nuo tilto Vltavos upėje sužibo žvaigždės.

Adresas: Karaimų g. 1A, Trakai

Priešais Šv. Jono Nepomuko skulptūrą įrengtas jaukus, lemputėmis apšviestas Supynių parkelis. Tai – pati mėgstamiausia visų trakiečių, ypač įsimylėjusių porų vieta. Čia gera būti ir dalintis savo jausmais ar tiesiog tyloje svajingai žiūrėti į raibuliuojantį ežerą.

Per nemažą laiko tarpą Supynių parkelis tiek prisipildė romantiška, meilės kupina energija, kad žmonės kalba, jog sutemus ir atsisėdus ant supynių, kažkur vandenyje gali išvysti savo ateitį, susijusią su meile ar šeima.

Ar tai tikrai tiesa? Kviečiame atvykti ir patiems išbandyti!

GPS: 54.64501, 24.93580

Nuo seno Trakų miestas garsėja įvairių tautinių ir religinių bendruomenių sambūviu. Būtent tai lėmė, kad net ir šiandien tą galima išvysti vaikštant po skirtingomis architektūros tradicijomis išmargintą miestą. Tai – vienas didžiausių Trakų išskirtinumų.

Kitas ypatumas, traukiantis turistus į Trakus, yra karaimai. Neabejotinai tai unikali tiurkų grupės tauta, tikinti tarpine judaizmo atšaka. Manoma, kad karaimų religijos doktrina susiformavo VIII amžiuje Mezopotamijoje. Kurdami gyvenimą Trakuose, karaimų bendruomenė per visus šimtmečius išsaugojo savo tradicijas, tikėjimą, papročius ir svarbiausia – kalbą. Būtent dėl šių priežasčių galima išgirsti žmones kalbant, kad Trakai – visos Lietuvos ir net viso pasaulio karaimų sostinė.

Viskas prasidėjo tuomet, kai apie 1398 metus po pergalingo mūšio Kryme XIV a. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas į Trakus perkraustė maždaug 380 šios tautybės šeimų. Atvykę čia, Trakų karaimai sudarė dvi skirtinga veikla užsiimančias grupes: karių ir civilių. Kariai saugojo pilis bei tiltą į Salos pilį. Įdomu tai, kad dalis civilių karaimų buvo didžiojo kunigaikščio raštininkai ir vertėjai.

Tačiau didesnė karaimų civilių dalis dirbo žemę, augino daržoves, vertėsi smulkiais amatais, prekyba, laikė karčiamas, nuomojo valstybės muitus ir užsiiminėjo kitomis svarbiomis veiklomis, pavyzdžiui: būdavo tarpininkai, kai reikėdavo išpirkti iš turkų LDK belaisvius.

Laikui bėgant karaimai įgavo Vytauto Didžiojo ir kitų Lietuvos valdovų pasitikėjimą. Šie savo ruožtu, norėdami atsidėkoti, suteikdavo karaimų bendruomenei tam tikras privilegijas. Viena jų – Magdeburgo (savivaldos) teisė. Apie tai yra išlikęs istorinis 1441 metų liudijimas. Šios valdovo Kazimiero Jogailaičio karaimams suteiktos privilegijos suformavo išskirtinę Lietuvos miestų valdymo istorijoje situaciją: Trakuose kelis šimtmečius egzistavo dvi atskiros, viena nuo kitos nepriklausomos Magdeburgo teise valdomos bendruomenės.

Viena jų –  Mažasis miestas arba karaimų gyvenamoji miesto dalis. Ši privilegija traktavo tai kaip savarankišką miestą, turintį savo antspaudą ir iždą. Čia karaimai galėjo statytis savo maldos namus, kuriuose išpažino savo religiją – karaizmą. Karaizmas – tai žodis, turintis gilią ir įdomią prasmę, nes yra kildinamas iš semitų žodžio „karą“, reiškiančio  „skaityti", „garsinti" ir „studijuoti" šventraštį – Senąjį Testamentą, būti jo šalininku, sekėju. Karaimai uoliai puoselėjo savo kultūrą, tradicijas bei papročius.

Pati Karaimų gatvė tuo metu atrodė neatpažįstamai kitaip, nei atrodo dabar. Ji ėjo aukščiausia kalvos ketera, per centrą. Abipus jos viena šalia kitos buvo išsidėsčiusios karaimų sodybos: šalia gatvės – gyvenamasis namas, už jo – ūkiniai trobesiai, už kurių iki pat ežero kranto leidosi daržai arba sodai. Dėl paežerėje buvusių daržų kraštovaizdis kitapus ežero atrodė labai atviras ir tuščias, o gyvenamieji namai matomi tik aukščiausiame peizažo taške.

Dabar Karaimų gatvėje galima aplankyti vienintelę Europos Sąjungoje šios tautos kultūrą atspindinčią ekspoziciją. Čia yra seniausia Lietuvoje ir viena iš trijų pasaulyje veikiančių karaimų šventovių – kenesa, kuria kasdien gali grožėtis trakiečiai ir miesto lankytojai.

Tuo metu, kai karaimai statėsi savo namus, visi jie turėjo vieną išskirtinumą, kuris matomas ligi šių dienų. Visi tradiciniai karaimų namai turi tris langus į gatvę. Pasak legendos, po Žalgirio mūšio pergalės Vytautas nusprendęs atsidėkoti visiems kitataučiams, dalyvavusiems mūšyje ir padėjusiems pasiekti jam pergalę. Totoriams buvo leista apsigyventi Vilniuje ir pasistatyti mečetę Lukiškių aikštelėje Vilniuje.

Po totorių atėjo eilė karaimams. Pas Vytautą atėjo žilagalvis karaimų senolis.

• Ilgų metų tau valdyti, išmintingasis ir teisingasis valdove!
• Dėkoju tau už palinkėjimus ištikimasis kitatauti, - atsakė valdovas, - atėjo tavo eilė prašyti savo tautai už ištikimybę ir narsą. Išpildysiu viską, kas yra mano jėgomis.
• Žinau, Didysis kunigaikšti, kad labai sunki buvo ši pergalė ir dar ilgai visiems reikės gydyti žaizdas. Aukso, sidabro ir žemių neprašysiu, tu ir taip esi mus apdovanojęs. O prašymas mūsų būtų toks. Leisk mums Mažajame mieste naujus namus pasistatyti su trimis langais į gatvę.

Nustebo Vytautas išgirdęs tokį neįprastą prašymą ir paklausė:

• Nejaugi savo gyvybėmis tik dėl to rizikavote?
• Ne, Didysis kunigaikšti, - atsakė senolis, - ne dėl to, o dėl taikos, nes bloga taika visada yra geriau už gerus karus. O mūsų prašymas reikštų, kad kiekvienas, kuris pamatys namus su trimis langais, žinotų, kad juose yra garbinamas Dievas, visada esame ištikimi kunigaikščiui ir juose visada laukiami svečiai.

Patiko Vytautui senolio žodžiai ir tik jiems, karaimams už ištikimybę, Trakuose leido statyti namus su trimis langais.

Adresas: Karaimų g. 5, Trakai

Buvęs Rusijos imperijos paštas yra Karaimų ir Kęstučio gatvių sandūroje. Pagrindinis pastato fasadas atgręžtas į Karaimų gatvę. Pietinėje pusėje sklypą riboja Kęstučio gatvė, o šiaurinėje – Karaimų g.7 namo valda.

Namas vieno aukšto, pailgo tūrio. Stačiakampio simetriško plano, su prieangio iškyša pietvakarinėje pusėje. Iš prieangio yra durys į tambūrą, abipus jo dviem eilėmis išdėstytos patalpos. Pamatai akmenų ir plytų mūro, tinkuoti. Sienos apipjautų rąstų, iš lauko apkaltos stačiomis lentomis su siūlių užtaisais, nudažytos. Stogas pusskliautis; gegnės ir atramos sujungtos mediniais kaiščiais.

Fasadus skaido skirtingais tarpais išdėstyti keturių dalių stačiakampiai langai su figūriniais apvadais. Pagrindinio fasado vidurį pabrėžia XX a. 4-to dešimtmečio pradžioje įrengtas prieangis su dviem supaprastinto toskaninio orderio mūrinėmis masyviomis kolonomis, laikančiomis medinį trikampį frontonėlį su pusapskričiu švieslangiu. Pastogę juosia siauras karnizas.

Senasis paštas–būdingas XIX a. pradžios Trakų miesto pastatas. Jį 1810 m. pasistatė dominikonai, rezidavę Pusiasalio pilyje. 1864 m. panaikinus vienuolyną, jis atiteko Trakų apskrities policijos valdybai. Stogas buvo dengtas malksnomis, fasadus skaidė 11 langų. Kieme stovėjo du ūkiniai pastatai. 1887 m. namas perduotas Vilniaus pašto ir telegrafo apygardai. 1895 m. architektas Aleksandras Polozovas apmatavo namus ir vadovavo jų remontui. Po remonto namas atrodė beveik kaip dabar, tik prieangis buvo medinis, uždaras, drožiniais papuošta pastoge. Buvo 11 dviem eilėmis išdėstytų patalpų, viduryje – virtuvė. Namas remontuotas 1899, 1911 ir 1923-25 m. 1925 m. jame buvo operacijų ir bendroji salė, telegrafas, archyvas, 5 gyvenami kambariai. Manoma, kad mūrinės prieangio kolonos pastatytos XX a. 4 dešimtmetyje. Paštas čia veikė iki 1960 m., o vėliau pastatas pritaikytas kitokioms administracinių įstaigų reikmėms.

Sklypas sąlyginai lygus, kiek pakilęs nuo dabartinių gatvių lygio, kiemo pusėje įrengtas akmenų grindinys, kuris vedė prie anksčiau buvusių ūkinių trobesių.1985-86 m. senasis paštas pilnai perstatytas, naudojant tokias pat statybines medžiagas ir darbų technologijas bei tiksliai išlaikant ir atkuriant pagal atliktų tyrimų duomenis pastato planinę, tūrinę struktūras bei fasadų architektūrinę išraišką ir elementus (mūrines krosnis).

Dabartiniu metu čia įsikūrusi Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.

Adresas: Kęstučio g. 4, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Neeilinio grožio ežerais nusėtą Trakų kraštą nuo žilos senovės garsina trys pilys. Pirmoji, kunigaikščio Gedimino pastatyta Senųjų Trakų pilis – Vytauto Didžiojo gimtinė – stūkso apie 4 km pietų kryptimi nuo Trakų senamiesčio. Naujųjų Trakų salos pilis – XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybinės architektūros šedevras! Kartu su Trakų pusiasalio pilimi jos buvo tuometinės valstybės ekonominės bei karinės galios liudijimas.

Įsidėmėtina, kad gotikinė salos pilis yra vienintelė tarp ežerų stovinti pilis ne tik Lietuvoje, bet visoje Centrinėje bei Rytų Europoje! Tuo tarpu savo mastu salos pilį aplenkusi pusiasalio pilis buvo viena didžiausių XV a. Lietuvos gardinio (arba aptvarinio) tipo pilių. Anuomet ji buvusi ne tik didesnė, bet ir svarbesnė už pastatytąją saloje.

Laikui bėgant, Trakų pusiasalio pilies paskirtis kito. Kadaise ypatingos reikšmės gynybinė pilis buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir jų sūnų rezidencija. Vėliau ji tapo aukštos kilmės valstybės priešų kalėjimu, XVII a. pabaigoje čia įsikūrė dominikonų vienuolynas, o caro laikais – policija ir teismas. Per Antrąjį pasaulinį karą pilyje veikė gestapas, pokario metais – KGB kalėjimas.

Šiandien pusiasalio pilis, priklausanti Trakų istorijos muziejui, sutvarkyta ir pritaikyta lankymui. 2005 m. atidaryta sakralinio meno ekspozicija kviečia apžiūrėti daugiau kaip 200 išskirtinių, bažnyčios gyvenimą menančių eksponatų. Kiekvienas čia apsilankęs sužinos, kas yra monstrancija, arnotas, albarelas ir pan.

Aukų kalnas – aukščiausia pusiasalio vieta, vienas iš tūkstančio Lietuvos piliakalnių. Nuo 17 metrų aukščio lapuočiais apaugusios kalvos atsiveria nuostabus vaizdas – pusiasalį skalaujantys Trakų ežerai ir raudona gotikinė salos pilis. Pasak vienos legendos, kalno pavadinimas kilęs dėl čia vykdavusių pagoniškų aukojimo apeigų. XIX a. viduryje tyrinėjant kalną buvo rastas skylėtas šaukštas. Grafo Eustachijaus Tiškevičiaus nuomone, jis buvo naudojamas pagoniškuose aukojimo dievams ritualuose kraujui semti. 

Kasmet pusiasalio pilies teritorijoje rengiama viduramžių šventė traukia savo ypatinga senovės atmosfera. Čia susirenkantys senųjų amatų meistrai, pirkliai, riteriai, meno ansambliai, o kartais net raganiūkštės, kiekvieną smalsuolį supažindina su savo veikla ir jos įmantrybėmis.

Pusiasalio pilis

Apie Trakų pusiasalio pilį rasta tik negausių rašytinių šaltinių. Žinoma, kad pilis čia jau stovėjusi XIV a. pabaigoje. Dar vadinama Didžiąja pilimi, ji buvo Trakų ir Vilniaus gynybinio komplekso dalis. Galvės bei Lukos (Bernardinų) ežerų supama, mūriniais gynybiniais statiniais sutvirtinta pilis kurį laiką buvo didesnė ir svarbesnė nei šiandien geriau žinoma ir lankytojų pamėgta salos pilis.

XV amžiuje Didžiosios pilies reikšmė pradėjo nykti. Pilies teritorijos žemės buvo dalijamos kilmingiesiems, o pačioje pilyje kalinami aukštos kilmės valstybės priešai ir belaisviai. Pasakojama, kad kiek vėliau miestelėnai pradėjo ardyti pilies sienas, rinkdami plytas ir akmenis savo gyvenamųjų namų statyboms.

Pusiasalio pilis – viena iš didžiausių gardinių (vadinamų aptvarinių) pilių Lietuvos teritorijoje. Tokio tipo pilies vidinį kiemą juosia gynybinės sienos su šaudymo angomis, bokštais ir vartais. Šio tipo pilys dažniausiai buvo statomos vandeningose ar natūraliai sunkiai prieinamose vietovėse. Vandens telkiniai, statūs šlaitai, gilūs grioviai ar aukšti pylimai sudarė rimtas kliūtis priešų kariams kėsintis į pilį.

Viduramžiai atgyja

Kasmet birželio viduryje pagrindine Trakų senamiesčio Karaimų gatve pražygiuojanti eisena veda į pusiasalio pilį. Trakai ir kadaise didžiausia apsauginė pilis atgyja rengiamos viduramžių šventės proga. Čionai suplūsta įvairiausių amatų meistrai, pirkliai, riteriai, meno atlikėjai, gatvės artistai ir minios svečių. Senovinės muzikos ir kalvių kūjų garsai, šokių ansamblių ir kovos menų pasirodymai, egzotiniai lauko virtuvės kvapai – visa tai ir dar daugiau įsuka į užburiantį viduramžiškos pilies ir miesto gyvenimą.

Aukų kalno papėdėje savo rankų darbo gaminius pristato senąsias technologijas įvaldę amatininkai: batsiuviai, juvelyrai, kailių išdirbėjai, medžio drožėjai ir daug kitų. Puodžių dirbtuvėse demonstruojama, kaip viduramžiais krosnyje buvo žiedžiami virtuviniai rakandai, iš liepų žievės gaminami indai. Šventės svečiams suteikiama puiki galimybė patiems pasigaminti įvairiausių naudingų gaminių: nužiesti puodynę, nukalti vinį ar pasagą, suverti stiklinius karoliukus ir kita.

Šventės akcentas – parodomosios riterių kovos. Organizuojami grupinių kovų turnyrai ir tarptautinės šaudymo iš lanko varžybos. O drąsesnieji šventės svečiai kviečiami išbandyti savo taiklumą svaidant į taikinį kirvius ar šaudant iš lanko strėles. Įspūdingas ir užburiantis vakare atliekamas degančių strėlių šou!

Sakralinio meno ekspozicija

Trakų miesto pusiasalio pilies teritorijoje, buvusio dominikonų vienuolyno koplyčioje lankytojus kviečia sakralinio meno ekspozicija. Joje pateikiama apie 200 įdomių, su bažnyčios gyvenimu susijusių objektų. Tai liturginiai, altoriaus reikmenys, bažnytinė apranga, XVIII a. bažnytiniai varpai. Ekspozicijoje gausu vaizduojamojo meno kūrinių. Tarp šventuosius vaizduojančių paveikslų ir skulptūrų galima apžiūrėti Vytauto Didžiojo portretą.

Pirmieji dominikonų vienuoliai į Trakus atsikraustė XVII a. Gavę žemės Trakų pusiasalio pilies teritorijoje, jie pradėjo statyti klasicistinę, trijų navų su dviem bokštais bažnyčią pagal A. Kosakovskio ir M. Knakfuso projektą, tačiau statybų nebaigė. Daug vėliau vienuolyno prioru tapus teologijos mokslų daktarui Liudvikui Glovickiui, bažnyčios navos perstatytos ir 1822 m. koplyčia buvo pašventinta šv. Arkangelo Mykolo vardu. Po metų atidarytas vienuolynas su vienuolika celių, zakristija, valgomuoju ir virtuve. Prie vienuolyno veikė mokykla.

2010–2012 metais, vykdant Trakų pusiasalio pilies pritaikymo turizmo reikmėms projektą, buvęs dominikonų vienuolynas restauruotas ir išplėsta bei atnaujinta sakralinio meno ekspozicija.

Šiandien koplyčioje nėra aukojamos Šv. Mišios, tačiau dėl veikiančios ekspozicijos šis kultūros ir istorijos paminklas atgavo sakralinę bei meninę dvasią. 

Adresas: Kęstučio g. 4, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Dominikonų, arba Brolių pamokslininkų broliją XIII a. pradžioje įsteigė šventasis Dominykas de Guzmanas, kilęs iš Ispanijos. Lotynų kalboje dominicanis reiškia „Viešpaties šunys“, todėl vienas iš ordino simbolių – baltas šuo su juodomis dėmėmis, nasruose laikantis liepsnojantį deglą. Kontempliatyvų gyvenimą išpažįstantys vienuoliai steigdavo mokyklas, universitetus, kuriuose patys dėstė. Jų tikslas – apaštalauti, skelbti Dievo žodį ir studijuoti. Dažni dominikonų naudojami simboliai: lelija, knyga, rožinis, žvaigždė bei duona.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio XIV a. pabaigoje pastatyta pusiasalio pilis kadaise buvo viena didžiausių Lietuvos gardinio tipo pilių, gal todėl buvo vadinta Didžiąja. Jos paskirtis nuolat keitėsi. Iš pradžių pilis buvo didžiojo kunigaikščio rezidencija, vėliau – aukštos kilmės valstybės priešų ir belaisvių kalėjimas, o XVII a. pabaigoje atiteko dominikonų ordinui.

XVIII a. antroje pusėje šioje teritorijoje vienuoliai pradėjo statyti klasicistinę trinavę bažnyčią su dviem bokštais. Deja, pritrūkus lėšų, ji buvo sumūryta tik iki pirmųjų langų. XIX a. pradžioje nebaigtas statinys rekonstruotas į vienuolyną ir koplyčią. 1822 metais koplyčia buvo pašventinta Šv. Arkangelo Mykolo vardu. Vienuolyno kompleksą sudarė 11 celių, zakristija, mokykla, varpinė, valgomasis su virtuve, arklidė ir vienuolių prižiūrimi daržai bei gėlynai.

Po 1863–1864 metų sukilimo caro valdžiai Trakų dominikonų vienuolyną uždarius, čia įsikūrė policijos areštinė. Tarpukariu vienuolyno patalpose buvo teismo archyvo, policijos valdybos įstaigos. Okupavus Vilniaus kraštą čia veikė Lenkijos pasienio policija, o sovietmečiu pastatas atiteko KGB ir milicijai – čia kalinti politiniai kaliniai. 

Pusiasalio pilies teritorija ne kartą buvo nuniokota. Tačiau XX a. 6 dešimtmetyje susirūpinus Trakų kultūros objektų paveldo išsaugojimu, dominikonų statiniais imta domėtis. 1990 m. iš dalies restauruotose buvusio vienuolyno patalpose įsikūrė Trakų istorijos muziejaus administracija. 2005 metų vasarą koplyčioje atidaryta sakralinio meno ekspozicija atgaivino šią erdvę, grąžindama jai religinę dvasią.

Adresas: Kęstučio g. 4, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Sakralinio meno ekspozicija – tai Trakų miesto pusiasalio pilies teritorijoje veikusio dominikonų vienuolyno koplyčioje 2005 metais atidarytas Trakų istorijos muziejaus padalinys. Lankytojams čia siūloma susipažinti su sakraline bei menine verte svarbiais bažnytiniais atributais, religiniais paveikslais, vienuolių buities rakandais.

Buvusio vienuolyno komplekso erdvė pritaikyta vertingiems darbams eksponuoti. Bažnytinio meno ekspoziciją šiandien sudaro daugiau nei 200 liturginių dirbinių, vertingų vaizduojamojo meno darbų,tarp jų – XVIII a. monstrancija, puošta stebuklingosios Trakų Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdu, unikalus 1709 m. Trakų dominikonų vienuolyno spaudas, Vilniaus auksakalių XVI a. antroje pusėje pagamintas kielikas, yra kitų bažnytinių objektų: liturginių reikmenų, apeiginės kunigų aprangos pavyzdžių, krikšto monetų, bažnytinių spaudų, prelatų ir kanauninkų nešiotų distinktorių ir t. t. Čia taip pat galima apžiūrėti keletą albarelų – žolininkystėje bei medicinos praktikoje naudotų indų, skirtų vaistiniams tepalams laikyti. Po koplyčia restauruotame rūsyje atkurtas vienuolyno virtuvės fragmentas, kur atspindima ordino vienuolių buitis, eksponuojami naudoti rakandai ir kiti daiktai.

Šiandien koplyčioje nėra aukojamos Šv. Mišios, tačiau dėl demonstruojamos nuolatinės ekspozicijos šis kultūros ir istorijos paminklas vėl įgavo sakralinę dvasią.

Sakralinio meno ekspozicija

Restauruotoje dominikonų vienuolyno koplyčioje įrengta ekspozicija supažindina lankytojus su apeigine kunigų apranga ir būdingais aksesuarais. Čia eksponuojamas arnotas – pats puošniausias ir reikšmingiausias liturginis drabužis, išreiškiantis visa gaubiančią Dievo meilę ir simbolizuojantis dvasininko tyrumą, teisumą bei iš Šv. Dvasios gautas malones. Taip pat galima detaliau apžiūrėti vyskupo sandalus, anksčiau vadintus kampadži, mitrą – apeiginę katalikų vyskupų kepurę, siuvamą iš pačių brangiausių medžiagų ir dėvimą iškilmingomis progomis, ir kt.

Svarbiausias katalikų apeigų reikmuo – monstrancija – dažniausiai būna itin puošni.Tai liturginis reikmuo, kuriame laikomas bei garbinamas Švenčiausiasis Sakramentas. Monstrancijos neretai yra gaminamos iš tauriųjų metalų ir puošiamos brangakmeniais. Šioje ekspozicijoje taip pat yra galimybė apžiūrėti monstrancijos dalį melchizedeką bei kieliką – liturginę taurę, kurioje šv. Mišių metu šventinamas eucharistinis vynas ir duona.

Ekspozicija turtinga išskirtinių menų kūrinių. Tarp žymesnių reikėtų paminėti paveikslą „Dominikonai garbina prisikėlusį Kristų“, kuriame, menotyrininkų spėjimu, vaizduojamas dominikonų ordino steigėjas šventasis Dominykas. Taip pat verti dėmesio iš Lietuvos valdovų Gediminaičių dinastijos kilusio šventojo Kazimiero bei Vytauto Didžiojo portretai.

Muziejuje gausu skulptūrinių kūrinių, jie vaizduoja šventąjį Kazimierą, šventąjį Florijoną (gelbėtoją nuo gaisrų, kuris stebuklingai vienu kibiru užgesino degantį namą), šventąjį Joną Nepomuką (Trakų miesto bei į vandens nelaimę papuolusiųjų globėją). Ekspoziciją puošia viena rečiausių lietuvių liaudies mene aptinkamų skulptūrinių kompozicijų – „Paskutinė vakarienė“.

Varpai

Nuo senovės varpo skambėjimas krikščionims simbolizuoja piktųjų dvasių išbaidymą. Aukštuose bokštuose kabantys varpai kviečia žmones susirinkti ir drauge pasidžiaugti švenčių metu, melstis ar susiburti ištikus nelaimei. 

Lietuvoje varpų liejimo amatas vystėsi dar XIV a. O geriausio XVII a. šio amato meistro Jono Delamarso nulieti varpai dar ir šiandien savo garsais puošia Arkikatedros varpinę, Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, Pažaislio bei kitų bažnyčių bokštus.

Deja, XVIII a. Lietuvą prievarta prijungus prie Rusijos imperijos, caro kariuomenė sunaikino daugelį senųjų varpų. Liejininkystės amatas ėmė nykti, o populiarūs tapo atvežtiniai varpai iš Karaliaučiaus, Rusijos, Lenkijos ar Latvijos. Šiandien sakralinio meno ekspozicijoje yra galimybė pamatyti keletą XVIII–XIX a. varpų, kurie buvo nulieti Vilniuje, Prūsijoje, Rygoje ir Vakarų Europoje.

Adresas: Kęstučio g. 4, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Ežerais nusėtas ir upėmis išraižytas stulbinantis Trakų kraštovaizdis išsiskiria ne tik gamtiniu, bet ir gausiu kultūriniu-istoriniu paveldu. Lukos (Bernardinų) ežero vakarinėje pakrantėje esančio pusiasalio smaigalyje net 17 metrų aukštyn kyla piliakalnis, kažkodėl pramintas Aukų kalnu. Nuo retais lapuočių medžiais apaugusios viršūnės atsiveria nuostabus vaizdas į įspūdingą ežerų apjuostą Trakų salos pilį.

Piliakalniu vadinama kalva, kurios viršuje stovi ar stovėjo pilis, pastebimi iš žemių supilti pylimai. Žodis „pilis“, beje, kildinamas iš žodžio „pilti“. Aukų kalnas – vienas iš maždaug tūkstančio Lietuvos teritorijoje priskaičiuojamų piliakalnių.

Pagrindinė Aukų kalno, kaip ir kiekvieno piliakalnio, pirminė paskirtis – pilaitės ir aplink ją įsikūrusios gyvenvietės gynyba. Kalno viršuje įrengtoje aikštelėje apsisaugoti nuo užpuolikų susirinkdavo apylinkių gyventojai, čia telkdavosi kariuomenė. Aukų kalno aikštelės ilgis dabar yra 45 metrai, o plotis – 17 metrų. Piliakalnio saugumą didino aplink jį iškastas net 18 metrų pločio, 3 metrų gylio griovys.

Trakų pusiasalio pilis ir jos gynybinis kompleksas su Aukų kalnu nėra gausiai minimi rašytiniuose šaltiniuose. Manoma, kad pusiasalio pilies statybas XIV a. viduryje vykdė kunigaikštis Kęstutis. Jos trukusios apie 20 metų. Iki tol Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija buvo Senųjų Trakų pilis, esanti už 3 km nuo Trakų miesto.

2005 metais Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Aukų kalnas pripažintas valstybės saugomu objektu. Šiandien šio piliakalnio papėdėje vykdomi įvairūs renginiai: viduramžių šventė, jojimo varžybos, senųjų automobilių parodos ir t. t.

Aukų kalno vardo kilmė

Trakų pusiasalio pilies teritorijoje esantis piliakalnis nuo senų laikų vadinamas Aukų kalnu. Tačiau kodėl duotas šis vardas – mįslė!

Plačiai paplitusi legenda apie ant šio kalno pagonių dievams aukojamas aukas. XIX a. viduryje kalno teritoriją tyrinėjęs grafas Eustachijus Tiškevičius rado skylėtą šaukštą ir galvojo, kad jis galėjo būti naudojamas aukojimo ritualuose kraujui semti… Vėliau šį skylėtą šaukštą tyrinėję archeologai nustatė, jog tai daug naujesnis gaminys. Taigi kol kas nėra rasta jokių patikimų šaltinių, patvirtinančių, kad šis piliakalnis kadaise buvo pagonių aukojimo apeigų vieta.

Piliakalnis – gynybinis statinys

Pagrindinė piliakalnių paskirtis – gynyba, todėl visuomet stengtasi juos įrengti maksimaliai natūraliomis gamtos kliūtimis apsaugotose vietovėse. Aplinkinių vandens telkinių saugomos ar stačiais šlaitais pasižyminčios kalvos – gynybiniu požiūriu ypač patogios piliakalniams įrengti.

Kalvos šlaitų aukštis ir statumas – svarbus piliakalnio neprieinamumo požymis. Papildoma pilies apsauga buvo užtikrinama natūralias gamtines kliūtis įtvirtinant žmonių supiltais pylimais ar iškastais grioviais. Kopimas į apie 17 metrų aukščio stataus Aukų kalno viršūnę gali būti nemenkas iššūkis. Laimei, šiandien užlipti į piliakalnį ir pasigrožėti nuo jo atsiveriančiu vaizdu galima pietvakariniame šlaite įrengtais laiptais. 

Įsidėmėtina, kad Lietuvoje dabar sunku rasti savo pradinę išorinę išvaizdą išlaikiusį piliakalnį. Dažnai tenka pasitelkti vaizduotę, kad „pamatytum“ anksčiau buvusius daug aukštesnius pylimus, gilesnius griovius ar statesnius šlaitus. Galbūt net pabandyti įsivaizduoti nemažą šarvų ir ginklų svorį, apsunkinantį riterio pečius. Juk jie sverdavo nuo kelių iki 40 kilogramų!

Pusiasalio pilis

Trakų pusiasalio pilis XIV a. viduryje buvo statoma Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pavedimu. Lietuvos viduramžių valdovo Vytauto laikais (XV a.) Trakų pusiasalio pilis, dar vadinama Didžiąja, buvo viena iš didžiojokunigaikščio rezidencijų,neatskiriama Trakų miesto ir valstybės sostinės Vilniaus gynybinio komplekso dalis. Po Vytauto mirties Didžioji pilis tapo kunigaikščių Švitrigailos bei Žygimanto Kęstutaičio rezidencija.

Ilgainiui pilies teritoriją kunigaikščiai apleido ir ji buvo naudojama pagal kitokią paskirtį. XVI a. pradžioje pusiasalio pilis gavo kalėjimo vaidmenį. Čia buvo įkalinti Maskvos didžiojo kunigaikščio pasiuntiniai ir kiti aukštos kilmės valstybės priešai ar belaisviai. Galiausiai 1655 m. pilis buvo sugriauta ir tik po poros šimtų metų, XIX a. pabaigoje, pradėjus archeologinius tyrinėjimus imtasi gynybinio komplekso restauravimo darbų.

Atgyjantys viduramžiai

Į Trakų pusiasalį tūkstančius žmonių pritraukia kasmet vasaros metu Aukų kalno papėdėje vykstantys renginiai. Unikalių viduramžių švenčių lankytojai birželio mėnesį tarsi laiko mašina nukeliami į senų laikų miesto gyvenimo šurmulį. Čia susirenka gausybė pirklių ir amatininkų, pristatančių puodžių, kalvių, skulptorių, juvelyrų ir kitų meistrų darbus. O specialiai šventei įrengta pinigų kalykla net kviečia patiems nusikaldinti senovinės monetos kopiją.

Lauko virtuvėje susirinkusiųjų laukia tradiciškai gausus ir stulbinantis egzotiškų vaišių pasirinkimas. Šventės dalyvius linksminantys gatvės artistai, savo ištvermę, drąsą bei miklumą demonstruojantys riteriai, senosios muzikos ansamblių ir kalvių kūjų garsai – visa tai užburia senovės dvasia, ypatinga viduramžių pilies ir miesto gyvenimo atmosfera.

GPS: 54.64633, 24.94148

Medžioklė viduramžiais buvo ne tik kilmingųjų laisvalaikio leidimo būdas, bet ir politinio bendravimo forma bei ekonominė būtinybė. Pagrindiniai medžioklės laimikiai keliaudavo ant didžiojo kunigaikščio stalo ir statines. Ilgą laiką žvėriena buvo svarbus valdovo dvaro maisto raciono elementas. Kai kurie trofėjai atsidurdavo kunigaikščio žvėryne, kuris buvo neatsiejama monarcho dvaro dalis. Anot nerašytų taisyklių, dovanojamų sakalų vertė  ir skaičius atspindėjo apdovanojamo asmens rangą bei politinius dovanojimo akte dalyvaujančių pusių santykius.

Gerą žvėryną turėjo didysis magistras, kuris egzotiškais žvėrimis aprūpindavo kitų Europos kraštų valdovų dvarus. Vytauto žvėryną Trakuose matė važiuodamas 1414 metų sausį pro Trakus flamandų keliautojas ir diplomatas Žiliberas de Lanua (Gillebert de Lannoy; 1392-1462). Savo užrašuose jis pasižymėjo dvi vertas dėmesio įdomybes.

Viena iš jų – tuo laiku miškuose už ežero buvęs kunigaikščio žvėrynas, pirmas toks Rytų Europoje: „Trakų mieste yra aptvertas žvėrynas. Jame laikomi visokių rūšių laukiniai žvėrys ir medžiojami gyvuliai, kurie veisiasi miškuose, kaip antai: laukiniai jaučiai, vadinami stumbrais, taip pat dideli arkliai, vadinami mulais, ir kiti“. Žvėryno puošmena kurį laiką turbūt buvo liūtas, kurį 1408 m. Vytautui padovanojo Ordino didysis magistras.

Atsilygindamas už tai Vytautas kitais metais magistrui dovanojo keturis gyvus, kaip pažymi Ordino iždo raštininkas, taurus. O 1416 m. Jogaila su Vytautu Romos karaliui Zigmantui Liuksemburgiečiui į Konstancos visuotinį bažnyčios susirinkimą pasiuntė „didžiulį žvėrį“, kaip jį pavadino susirinkimo kronikininkas Ultrichas Richentalis. Nuspėjant, kad gyvas jis iki Zigmanto dvaro nepasieks, šis stumbras buvo, cituojant Richentalį, „pasūdytas savo paties odoje“. Pompastiškai, dalyvaujant net heroldams, Zigmantas šį milžiną iš Konstanco nusiuntė toliau Anglijos karaliui.

Adresas: Karaimų g. 22, Trakai
Šiuo metu muziejus uždarytas remontui ir ekspozicijų atnaujinimo darbams.

Tai – vienintelis tautos, kuri prieš 600 metų iš Krymo atsikraustė į Lietuvą, kultūros ir istorijos pažinimo atspindys Europoje. Karaimų etnografinė paroda buvo įrengta 1967 metais. Joje supažindinama su karaimų tautos istorija, buitimi bei papročiais.

Muziejaus įkūrimas yra siejamas su Hadži Seraja Chano Šapšalo vardu. Jis – žymus XIX-XX a. sandūroje gyvenęs mokslininkas, kolekcionierius, domėjęsis Rytų tautų, ypač karaimų kultūra bei yra plačiai žinomas karaimų visuomenės veikėjas. 1927 metais, Trakuose vykusiame karaimų suvažiavime, jis buvo išrinktas bendruomenės vadovu ir gavo hachan, t.y. aukščiausio karaimų dvasininko titulą. Tapęs hachanu, S. Šapšalas pradėjo kaupti karaimų ir jiems artimų tautų dvasinės ir materialinės kultūros paminklus, ketindamas įkurti muziejų.

Laikui bėgant svajonė pradėjo pildytis ir 1938 metais Lenkijos vyriausybė karaimų muziejaus statybai Trakuose asignavo 33 tūkst. zlotų. Vadovaujant architektui J. Borovskiui, pradėta muziejaus statyba, kurioje aktyviai dalyvavo ir patys karaimai. 1938 m. liepos mėn. 6 d. įvyko kertinio akmens pašventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo valdžios ir visuomenės atstovai iš Vilniaus ir Trakų. Tačiau 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė statybos darbus ir visa kolekcija liko S. Šapšalo bute, Vilniuje. Tokiu būdu karaimų muziejus veikė iki 1951 metų pradžios.

Tais pačiais metais tokio tipo muziejus buvo panaikintas ir visi eksponatai perduoti Lietuvos mokslų akademijai bei Lietuvos nacionaliniam muziejui. Tačiau svajonei vis dėlto buvo lemta išsipildyti ir 1967 metais buvo atidaryta pirmoji Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinė paroda, kurios pagrindą sudarė S. Šapšalo sukaupta kolekcija. O 2011-aisiais, minint S. Šapšalo mirties 50-ąsias metines, jo vardu buvo pavadintas muziejus.

Eksponatai

Muziejaus ekspoziciją sudaro daugiau nei 300 eksponatų, kurie žavi savo unikalumu, leisdami itin artimai pažinti karaimų kultūrą – nuo Egipto karaimų vedybinės sutarties iki rytietiškų ginklų kolekcijos. Karaimų tautos istoriją, buitį ir papročius atspindi rankdarbiai, drabužiai, aksesuarai bei nuotraukos. Jose įamžinti karaimai apsirengę nacionaliniais drabužiais.

Lankytojus neabejotinai sudomins ir Damasko pypkės, rūkymo komplektas (kaljan), indas nacionaliniams patiekalams (tava), kavinukas, karaimų nacionalinių ornamentų pavyzdžiai, nes Damasko karaimai buvo geri amatininkai ir gamino meniškus varinius dirbinius.

Taip pat ekspozicijoje galima pamatyti ažūrinį šviestuvą, kuris kitados puošęs Damasko karaimų šventovę, kuri 1832 m. perėjo į melkitų (arabų katalikų) rankas ir taip deja, karaimų bendruomenė nustojo gyvavusi.

Karaimų tautą leis pažinti ir muziejuje randami namų apyvokos daiktai, kambarių įrengimo atributika. Galima sužinoti, kad karaimo namas buvo keturių dalių: priemenė, virtuvė, moterų ir vyrų pusės. Ilgainiui vyrų pusė tapo svetainė. Namai buvo šildomi mangalu – varine nešiojamąja krosnele. Tai klajoklių gyvenimo elementas. Aplinkui mangalą susėsdavo šeima, svečiai, specialiuose puodeliuose (jibrik) buvo verdama kava.

Tarp eksponatų yra du kazanai – variniai katilai. Jie turi ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę. Mat būrimasis apie židinį ir katilą tiurkų tautų laikomas brolybės ir giminystės simboliu. Todėl tokius meniškus katilus gamindavo tik geri meistrai.

Įdomi ir ginklų kolekcija: odinis skydas, strėlės, medžioklės ragas, kardai (jataganai), šalmas (šišak).

Vienas iš įdomiausių eksponatų, turintis gilią ir gražią istoriją – medinis lopšys, stovėjęs moterų kambaryje, vadinamas bešik. Visos jo dalys sutvirtintos medinėmis vinimis. Tai siejama su prietarais – geležinėmis vinimis tvirtinamas karstas, todėl jų neturi būti lopšyje.

Nebuvo galima supti tuščio lopšio, - taip elgėsi ir Krymo totoriai, kumykai, turkai. Lopšį perduodavo iš kartos į kartą. Didelė garbė būdavo jį išlaikyti giminėje nuo senelių ir prosenelių. Paprastai lopšys stovėdavo ant lingių, jo dugno viduryje būdavo anga, į kurią įstatydavo molinį puoduką. Čiužinyje irgi būdavo anga, taip vaikas likdavo sausas. Kad nespurdėtų, kūdikį specialiais tvarsčiais pritvirtindavo prie lopšio, o kojytes suvystydavo atskirai.

Šiandieniniai karaimai jau nesinaudoja lopšiu bešik, todėl  dabar tokį lopšį galime rasti tik muziejuje. Žinoma, tai lėmė skirtingas žmonių gyvenimo būdas, kurį suformavo dvidešimtas ir dvidešimt pirmas amžius. Atsirado kitokie lopšiai: lovytės, vaikų vėžimėliai, o apie senelių ir prosenelių lopšį net neužsimenama.

Įamžintas prof. Hadži Seraja Chano Šapšalo atminimas

2011 m. gruodžio 28 d. ant dabartinio S. Šapšalo karaimų tautos muziejaus pastato atidaryta atminimo lenta, skirta pasaulinio garso orientalisto, karaimų muziejaus įkūrėjo dr. Hadži Seraja Chano Šapšalo atminimo įamžinimui.

Adresas: Karaimų g. 28, Trakai

1576 metais Trakuose, šalia karaimų šventovės kenesos, buvo pastatyta pirmoji karaimų bendruomenės mokykla, skirta religijos mokslams. Nepaisant to, joje buvo mokoma ir gimtosios karaimų kalbos, priklausančios tiurkų kalbų šeimai. Karaimų kalba susiformavo IX-X a. Chazarų kaganate gyvenusių tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų arba polovcų) kalbų pagrindu. Priėmusios karaimų tikėjimą, vienijamos bendros religijos ir kalbos, šios gentys sudarė karaimų tautą.

Po gaisro 1879 metais mokykla buvo atkurta. Ją lankė 27 berniukai ir mokė 2 mokytojai. Vienas jų – tikybos. Tam, kad mokykla gyvuotų, iždas skyrė 400 rb., o tokią pačią sumą skyrė ir karaimų bendruomenė. Taip jai pavyko veikti net keturis šimtmečius, bet dėl XX a. istorijos kataklizmų mokykla buvo patyrusi įvairių skaudžių smūgių ir galiausiai 1940 metais buvo uždaryta su visam.

Nuo tos dienos, iki pat šių laikų, palaipsniui silpo karaimų kalbos vartojimas ir vis labiau mažėjo ja kalbančių žmonių skaičius. Tragišką padėtį sovietmečiu buvo mėginta taisyti mokinant vaikus nelegaliai. Tam ypač daug pastangų įdėjo vyresnysis dvasininkas ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas Mykolas Firkovičius (1924-2000), kurio dėka nuo 1988 metais, prasidėjus Sąjūdžiui, o ypač po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo susidarius palankesnėms sąlygoms tautinei kultūrai gaivintai, karaimų kalbos pamokos tapo atviros ir legalios. Tuomet jis parašė ir pirmąjį karaimų kalbos vadovėlį.

Tuo metu karaimų kalba buvo sulaukusi daug dėmesio iš įvairių mokslininkų tiurkologų dėl savo fonetikos, gramatikos ir leksikos. Tačiau nei sulauktas dėmesys, nei legalios pamokos situacijos drastiškai nepakeitė – Lietuva liko vienintelė vieta pasaulyje, kurioje karaimų kalba dar tebevartojama, tačiau šiandien karaimiškai kalba daugiausiai vyresniosios kartos žmonės. 2018 metų duomenimis, karaimų kalba tebekalba 30 žmonių. Ji yra įrašyta į UNESCO pasauliu mastu sudarytą nykstančių kalbų atlasą.

2008 m. spalio 9 d. Trakuose karaimų dvasininkas – hazzanas pašventino vėl atstatytą pastatą, kuriame įsikūrė karaimų mokykla ir religinis centras. Ji tapo įdomiu architektūriniu sprendimu: baltas it gulbė namas su trijų lygių stogais, nežymiai žemėjančiais nuo gatvės pusės Totoriškių ežero link. Kiekviena namo dalis turi atskirą įėjimą. Pastatas aptvertas reta lentų tvora. Šis gražus statinys – lyg vizitinė kortelė visiems kitiems karaimų namams su trimis langais gatvės pusėje. Įėjus į vidų dėmesį ypač patraukia XVIII amžiaus salės interjeras: sienos iš natūralios medienos rąstų, lubos su balkiais, sukabinti senoviniai kaimuose įprasti žibintai, imituojantys žibalines lempas – viskas dvelkia senove.

Svarbu tai, kad karaimų įdėtos pastangos išsaugoti savo kalbą vis tiek atsipirko, nes jos naudojimas ne tik buityje, bet ir liturgijoje neabejotinai nulėmė tai, kad ši kalba išsaugojo savo turtingumą, savitumą ir apskritai išlikus dar ir dabar. Taip pat, Trakuose kasmet vyksta tarptautinė karaimų kalbos stovykla, į kurią suvažiuoja karaimai ar jų palikuonys iš įvairių pasaulio šalių. Tokiu būdu siekiama išsaugoti karaimų kultūrą, kalbą ir skatinti karaimų kultūros vertės išlikimą, sąmoningą domėjimąsi karaimų kalba, taip pratęsiant jos gyvavimą moderniomis sąlygomis.

Karaimų g. 30, Trakai

Karaimų šventovę galima pažinti tik iš išorės arba virtualiai.
https://bit.ly/3C3XDSG

Kenesos pavadinimas kildinamas iš arabų kalbos žodžio kanisa – bažnyčia. Tačiau tai – ne vien maldos namai, kenesa turi kur kas aukštesnę dvasinio statuso vietą, tad joje gali vykti tik religinės apeigos. Pats karaimų tikėjimas (karaizmas) kaip atskira religija susiformavo VIII a. Mesapotamijos (Irako) teritorijoje. Žinoma, kad karaimai išpažįsta Senąjį Testamentą ir laikosi tik jo pradinių nuostatų, nepripažindami jokių jo komentarų ar papildymų, nes Šventojo Rašto tiesos reglamentuoja moralinį bei dvasinį karaimų gyvenimą.

Pirmoji Trakų kenesa buvo pastatyta XIV a. pabaigoje ir buvo kelis kartus griauta bei vėl atstatyta. Ne kartą šventovės pastatą niokojo ir ugnies liepsnos, kurios sunaikindavo pastatą iki pamatų. Po paskutinio gaisro 1824 m., kai maldos namai vėl sudegė, bendruomenė siekė pasistatyti mūrinę kenesą, bet, negavus lėšų, buvo vėl statoma medinė, kuri išlikusi iki šiol. Tarpukariu Trakų kenesa buvo ne kartą perdažyta, bet jos architektūrinis vientisumas ir planas nepasikeitė, tad iki šiol ji atitinka architektūrinį Michailo Prozorovo rekonstrukcijos projektą. Sovietmečiu Trakų karaimų kenesa buvo vienintelė oficialiai veikianti karaimų šventovė visoje Europoje, nors tikintieji joje melstis nuo šeštojo XX a. dešimtmečio oficialiai negalėjo.

Verta paminėti, kad Trakų kenesa turi ypatingą interjerą, kuris, ko gero, priverstų ne vieną lankytoją maloniai nustebti. Unikaliame dviejų aukštų medinės architektūros paveldo objekte atsispindi karaimų architektūros ir interjero dekoravimo bruožai. Fasadinėje kenesos sienoje yra trys langai, kaip ir tradiciniuose karaimų namuose, kuriuos galime matyti aplink šventovę esančiose gatvelėse, o keturiose pastato sienose aukštai, beveik prie pat stogo karnizo, yra dešimt arkų formos vitražais puoštų langų su profiliuotais apvadais. Virš šventovės stogo iškilęs nedidelis, grakštus keturkampis bokštelis su keturiais langeliais, atsuktais į visas pasaulio puses. Bokštelis, turėjęs kadaise atlikti žibinto funkcijas, taip pat dengtas skardiniu stogu su figūrine smaile, kurios viršūnėje įtaisytas nedidelis rutulys.

Įdomu tai, kad maldos namuose susipina karaimų liaudies menui būdingi geometriniai ir augaliniai ornamentai, motyvai. Grindys, kaip dažniausiai neįprasta, visose patalpose yra išklotos kilimais.

Užėjus į Didžiąją salę, pamatytumėte dviem eilėmis sustatytus suolus su paaukštintomis atkaltėmis. Karaimai čia turi išties gražią tradiciją, nes paprastai visi, kurie meldžiasi kenesoje, turi savo vietą, kurioje nuo amžių melsdavosi ir jų protėviai.

Na, o pati kenesa yra padalinta net į tris erdves: į priemenę, kurioje prieš pamaldas renkasi visi maldininkai. Tuomet yra pagrindinė vyrų maldos erdvė, kurioje yra altorius ir į ją galima patekti iš prieangio pro tris įėjimus. Pagal tradiciją kenesų altoriai būdavo gaminami iš kipariso medienos – taip pabrėžiant tautos pietietišką kilmę. Trakų kenesoje išlikęs altorius susideda iš trijų lygmenų ir yra labai puošnus.

Ir į keturių kolonų laikomą balkoną, kuris skirtas moterims. Ten pat įkurta moterims melstis skirta galerija. Joje per visą į altorių nukreiptą sieną žmogaus akių lygyje yra įrengtos ertmės, suskaidytos neaukštomis medinėmis tekintomis neogotikinėmis baliustromis, sudarančiomis tarsi langelius. Pro juos moterys gali stebėti, kas vyksta didžiojoje maldos namų salėje. Tačiau nors, kaip ir visose Rytų religijų šventovėse, kenesose vyrai ir moterys meldžiasi atskirai, pirmajame maldos namų aukšte stovi suolas, ant kurio paprastai sėdi moterys, kurioms sunku pakilti į antrą aukštą.

Taipogi, yra tradicija, kad moterys, prieš pakildamos į galeriją, priklaupia prie įėjimo į didžiąją salę veidu į altorių. Vyrai į didžiąją maldos namų salę prieš prasidedant pamaldoms sueina paskui dvasininką. Visi kenesoje besimeldžiantys tikintieji privalo užsidengti galvą.

Viena iš įdomesnių Kenesos detalių yra dešiniajame prieangio kampe prie sienos pritvirtinta praustuvė, kuri buvo skirta ritualiniam apsiplovimui prieš pamaldas. Dabar ši unikali maldos namų interjero detalė atlieka tik dekoratyvinę funkciją.

Ko gero, didžiausią įspūdį paliktų kenesos mėlynai dažytos aštuonbriaunio kupolo formos lubos. Maldos namų salės kupolas sudaro dangaus įvaizdį, jo fonas nusėtas stilizuotais žiedlapiais tarsi žvaigždėmis, o centre – auksinės spalvos rozetė, simbolizuojanti saulę.

Ir pagal visas tradicijas, metinėms šventėms nustatyti karaimai turi atskirą Mėnulio kalendorių. Karaimai švenčia geriausią savaitės dieną – šeštadienį, jauno mėnulio dieną (kiekvieno mėnesio pirmąją dieną), metines šventes ir pasninkus.

GPS: 54.64963, 24.93323

Prie Trakų Salos pilies yra Karvinės, Karaimkos arba Kopūstinės sala, kuri tiltais sujungta su miestu ir pilimi. Ši vietovė turi net tris skirtingus pavadinimus dėl savo savitų, išskirtinių istorijų. Pavyzdžiui, pirmasis Karvinės pavadinimas atskleidžia, kad anksčiau joje buvo įsitaisiusi ganykla ir karaimai čia ganydvo karves. Tuometiniai gyventojai matydavo, kaip per ežerą į salas buvo plukdomos karvės ir arkliai, o valtimis – ožkos.

Antrasis (Karaimkos) pavadinimas primena, kad Vytauto laikais čia stovėję kariai karaimai, kurie saugoję Trakų Salos pilį. Remiantis šia istorija, galima teigti, kad ši sala buvo savotiškas pilies fortpostas. Tačiau žinių apie ten buvusius salos pastatus nėra – žinoma tik tiek, kad saloje stovėjųsį dvarą 1520m. įsigijo Ivanas Sapiega. Pastarajam taip pat priklausė ir šalimais esanti Bažnytėlės sala.

Trečiasis, Kopūstinės salos pavadinimas kilo nuo taip sėkmingai daržus auginančių karaimų, kurie ten sodino kopūstus. Kadangi karaimų talentas auginti daržoves buvo toks ryškus, jie nevengė naudoti jų savo kulinarijoje. Ypač mėgo kopūstus, kuriuos kaip ingredientą, naudojo įvairiuose karaimiškuose patiekaluose. Pavyzdžiui, į kibinus dedami smulkiai supjaustyti šviežūs kopūstai tam, kad patiekalas gautųsi sultingesnis. O kaip žinoma, kibinai (karaimų kalba „kybyn”, daugiskaita „kybynlar”; lietuviškai -  kibinai) karaimų kultūroje ir visam pasauliui yra vienas iš žinomiausių patiekalų.

Tačiau vien kibinais neapsiribojama – karaimų virtuvė turtinga ir šviežių, raugintų kopūstų sriuba, pyragais, pyragėliais su kopūstais, troškiniais, salotomis ir žinoma, kiubėtė – riebios tešlos pyragu su įdaru. Dažniausiai kiubėtės įdaras daromas iš žuvies ar kapotos mėsos su daržovėmis. Pyrago viršų skanu suvalgyti su sultiniu, o visa kita – kaip antrąjį patiekalą. Mėsos įdarui paprastai naudojama jautiena ar aviena, kuri yra gardinama daržovėmis ir prieskoninėmis žolelėmis. O štai kiaulienos jų asortimente tikrai nerasite, nes karaimai jos nevalgo.

Taipogi, nemažai karaimų virtuvėje rasite ir bulvinių patiekalų, tokių kaip biok – taip jie vadina kugelį. Patiekalas kepamas panašiai kaip ir lietuviškas kugelis, tik į bulvių tarkius prideda mažais gabaliukais pjaustytos riebios jautienos ar avienos.

Iš tiesų, lietuvių ir karaimų virtuvė turi nemažai panašumų – mūsų kultūroje priimta valgyti cepelinus, o karaimų – koptą. Tai yra bulvių tarkių kukuliai. Iš jautienos ar avienos kaulų verdama tiršta sriuba, įdedama perlinių kruopų ir pupelių arba daug morkų. Kai sriuba beveik išverda, sutarkuojamos žalios bulvės, į tarkius įdedama smulkiai pjaustytos avienos ar jautienos, padaromi kukuliai ir suleidžiami į sriubą. Išvirusi sriuba dar dedama į orkaitę pašusti.

Ir tikrai neapsigausime pasakę, kad karaimų tauta nuo pat senovės ligi šių dienų garsėja savo vaišingumu. Tokiu dideliu ir nuoširdžiu, kad apie tai net sklando legendos.

Viena iš jų apie netoli Bachčisarajaus esančią Čufut Kalė miesto tvirtovę, iš kurios į Lietuvą esą atvyko pirmieji karaimai. Legenda pasakoja, kad tvirtovę apsupus priešui, miesto gyventojai nusprendė kovoti ne ginklu, o svetingumu. Šeimininkės paruošė daug maisto, o senoliai atidarė į tvirtovę vedančius vartus ir pakvietė nuvargusį bei išalkusį priešą į vidų. Priešo kariai suprato, kad negali pulti tautos, kuri pasitiko juos ne su ginklu, o su duona ir druska.

Legendomis apipintas ne tik karaimų svetingumas, bet ir patiekalų skanumas. Pasakojama, kad musulmonų dvasininkas, paragavęs karaimų troškinio, iš susižavėjimo neteko žado. Taip atsirado imam baildy – baklažanų ir pomidorų troškinio pavadinimas. Lietuviškai tai reikštų šį tą panašaus į „imamas apspango“.

Verta paminėti, kad kievieną vasarą, rugpjūčio mėnesį Kopūstinės saloje vyksta „Kopūstinės kermošius“ ir Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo Žolinės šventė. Kopūstinės kermošiuje puoselėjamos senos šventės tradicijos, kurios sulaukia didelio lankytojų susidomėjimo iš Lietuvos ir užsienio. Šventės metu  šventės dalyviai ir svečiai vaišinami Gaspadinės Kopūstiene.

Karaimų sala, Galvės ežeras
GPS: 54.64967, 24.93338

Tai – viena žymiausių Lietuvos istorijos asmenybių. Vytautas Didysis šlovinamas iki šių laikų tikrai ne veltui, juk jo valdymo laikais Lietuvos valstybė buvo išplėsta nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

1994 m. liepos 16 d., minint Žalgirio mūšio metines, Vytautų klubo suvažiavimo proga Vytauto Didžiojo atminimas įamžintas Galvės ežero saloje pakeliui į Trakų pilį – pastatytas liaudies menininko Ipolito Užkurnio ąžuolinis paminklas.

Tačiau Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, ko gero, labiausiai yra įstrigęs trakiečių ir karaimų širdyse. Po įspūdingos pergalės prie Juodosios jūros Vytautas, grįždamas iš Krymo, parsivežė į Lietuvą beveik 400 karaimų šeimų ir apgyvendinęs juos senojoje sostinėje Trakuose, kad čia narsūs kariai saugotų pilį nuo kryžiuočių puldinėjimų, o kita dalis – dirbtų dovanotą žemę ir užsiimtų daržininkyste.

Dažnai yra svarstoma, kodėl Vytautas pasirinko atsivežti būtent karaimus ir vieno atsakymo tam nėra. Yra iškeltos kelios versijos: vieni mano, kad tai buvo kontribucija už pralaimėtą karą, kiti sako, kad kunigaikščiui imponavo chano pusėje narsiai kovęsi karaimų kariai, todėl juos persiviliojęs, kad aprūpintų retai apgyvendintas savo žemes ištikimais tarnais ir vakarinių sienų sargais. Iš dokumentų nuotrupų galima spėti, kad prie kunigaikščio buvo ir atskiras karaimų dalinys. Kariuomenėje daug karaimų tarnavo ir vėlesniais amžiais. Bendras totorių ir karaimų junginys netgi dalyvavo Žalgirio mūšyje.

Tokie geri kariai jie buvo ko gero ir dėlto, kad karybos tradicijos karaimų visuomenėje visada buvo gajos. Net karaimų herbe pavaizduota dviragė ietis, vadinama senek, kartu su kalkanu (skydu). Atkreipti dėmesį verta ir į tai, kad karaimų kalboje išlikusi turtinga karybos terminija, kurią kitos tiurkų tautos pakeitė skoliniais.

Įdomu tai, kad Lietuvoje apsigyvenę karaimai sudarė atskirą bendruomenę pavadinimu džymat. Bendruomenės ir atskirų jos narių teisinę padėtį reglamentavo jiems suteiktos valdovų privilegijos.

Pirmasis aktas, nustatantis teisinę karaimų padėtį Lietuvoje, yra Kazimiero Jogailaičio 1441 metų privilegija, suteikianti Trakų karaimams tokią pat Magdeburgo teisę, kokią jau buvo gavę Vilniaus, Trakų ir Kauno miestai. Jiems suteikta teisė į savivaldą, vadovaujamą jų pačių ir iš jų tarpo renkamo vaito. Karaimai buvo pavaldūs tik savo vaitui, o šis - pačiam valdovui. Šios teisės vėliau buvo patikslintos ir praplėstos kitų Lietuvos valdovų, tad Trakų karaimai jautėsi globojami ir saugomi.

Na, o ypatinga pagarba Vytautui pasireiškia itin ryškiu jo supoetinimu ir sureikšminimu kūryboje. Lietuvos didijį kunigaikštį karaimai vadina Vatat Bijumi, t.y. „karalius, triuškinantis priešus“.

Padavimuose jis vaizduojamas kaip labai išmintingas, drąsus, kilnus ir galingas valdovas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri, dažnas karaimas namuose turi net Vytauto portretą. Karaimų pasakojimuose šventumo aureolę turi ne tik Vytautas, bet ir jo žirgas, kuriam priskiriamos stebuklingos galios.

Legenda apie stebuklingą didžiojo kunigaikščio žirgą. Joje pasakojama, kaip, patvinus ežerui, Karaimų gatvei grėsė pavojus būti nušluotai nuo žemės paviršiaus. Išsigandusios karaimės moterys nuplaukė valtele prašyti kunigaikščio Vytauto pagalbos, nes jų vyrai išvykę į mūšį, o jos vienos, vargšės, esančios bejėgės kovoti su stichija. Išklausęs jų maldavimo, Vytautas pažadėjo pagelbėti, ir netrukus jo žirgas atskriejęs į Karaimų gatvę, išgėrė visą vandenį ir taip išgelbėjo nuo potvynio. Žmonių nuostabai nebuvo ribų, džiaugsmo ašaros užtvindė akis. Su malda moterys grįžusios namo šlovino kunigaikštį ir jo stebuklingąjį žirgą. O šis, išpampęs nuo vandens kaip didžiulis kalnas, kad net tiltas linko nuo jo svorio, lėta žirgine pasileido už miesto, Karaimų laukų link. Ten, kur buvo sustojęs pailsėti, atsirado Puvus ežeriukas (Čirik giol‘), iki šiol primenantis stebuklingąjį žirgą.

Adresas: Karaimų g. 43C (Galvės ežeras, Pilies sala), Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Trakai žavi savo unikaliu ežeringu kraštovaizdžiu bei viduramžiais statytu, praeitame amžiuje iš griuvėsių prikeltu pilių kompleksu. Senųjų Trakų, Naujųjų Trakų pusiasalio bei salos pilys – tai reprezentacinė krašto kortelė, kuri šiandien atspindi ne tik materialų architektūrinį, bet ir dvasinį Lietuvos tautos paveldą. Juk besikuriant Lietuvos valstybei Trakai buvo vienas svarbiausių politiniu ir kariniu požiūriu miestas.

XIV–XV a. vienoje iš daugelio Galvės ežero salų įkurdinta pilis yra strategiškai itin patogioje vietoje, ją iš visų pusių saugo vanduo. Įdomu tai, kad statant Trakų salos pilį, ežero vandens lygis buvo beveik 2 metrais aukštesnis už dabartinį!Dabartinė sala anuomet buvo trijų atskirų mažų salelių grupė. 

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pradėtą statyti pilį užbaigė jo sūnus Vytautas. Jis kiek pakeitė – sustiprino ir modernizavo – pradinį planą. Buvo pastatyta nauja gotikinė plytinė pilis, originaliai suderinus gynybinę ir rezidencinę paskirtį. Nuo 1409 m. Vytautas Didysis čia perkėlė valstybės sostinę, kurioje buvo saugoma Lietuvos Metrika bei valstybės iždas. Akmeninė raudonomis plytomis apdailinta iškili pilis ilgą laiką buvo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rezidencija, kultūrinis traukos centras. Šioje pilyje 1430 m. spalio 27 d. Vytautas ir mirė.

Trakų salos pilis – paprastumu bei kukliu puošnumu alsuojantys statiniai – išreiškė pažangiausias XV a. fortifikacijos (gynybos įtvirtinimo) idėjas. Ji laikoma viduramžių gynybinės architektūros šedevru, vienintele vandens pilimi Rytų Europoje.

Visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai gyveno Trakų salos pilyje. Tik Žygimantas Augustas nutraukė šią tradiciją, pasistatydindamas rūmus Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje.

1951 m. pilies teritorijoje buvo pradėti plataus masto tyrinėjimai, o 1962 m. restauruotuose rūmuose įsikūrė Trakų istorijos muziejus. Be nuolatinės muziejaus ekspozicijos pilies kiemuose ir menėse organizuojamos įvairios parodos, konferencijos, muzikiniai festivaliai bei spektakliai. Jau tradicija tapo pilies kieme rengti Senovės amatų dienas, Vytauto Didžiojo istorinius vakarus ir kt. Be to, siūlomos edukacinės programos vaikams ir suaugusiems. Kaip ir senovės laikais, Trakų salos pilyje lankosi oficialios užsienio valstybių delegacijos, čia priimami karaliai, prezidentai, ministrai, ambasadoriai.

Muziejus Trakų salos pilyje

Nuo 1962 m. Trakų salos pilies centriniuose rūmuose veikia Trakų istorijos muziejus, suteikiama galimybė pasivaikščioti po senovinę pilį ir apžiūrėti jos rūstų interjerą bei daugybę įdomių eksponatų. Lankytojai supažindinami su Trakų miesto, jo pilių bei unikalia Trakų žemės istorija. Papildomos 16 ekspozicijų salės yra įsikūrusios kitame tvirtovės padalinyje, vadinamuose kazematuose – nuo sviedinių saugančiuose sutvirtinimuose. Kazemato salėse galima apžiūrėti gausius taikomosios dailės rinkinius – pypkių, laikrodžių, baldų, porceliano, stiklo bei kaulo dirbinių rinkinius. Taip pat čia gausu monetų, medalių, senovinių žemėlapių, medžioklės trofėjų, papuošalų, buities rakandų, riterių šarvų bei ginkluotės, vertingų tapybos darbų. Iš viso muziejaus fonduose priskaičiuojama beveik 400 tūkstančių eksponatų! 

Verta paminėti, kad kitos – Trakų pusiasalio pilies – teritorijoje esančioje Dominikonų koplyčioje 2005 metais lankytojams duris atvėrė sakralinio meno ekspozicija.

Edukacinės programos

Trakų salos pilyje specialiai pilies gynybinėje vartų bokšto pastogėje įrengtoje edukacinėje klasėje organizuojami įvairūs teorinio bei praktinio pobūdžio mokomieji užsiėmimai, skirti ne vien vaikams, bet ir suaugusiems. Jų metu dalyviams suteikiama galimybė iš arčiau susipažinti su tam tikra tema: viduramžių laikų riteryste ar inkvizicija, karine technika ar karinių pergalių paslaptimis, gotikos architektūra ar herbų sudarymo įmantrybėmis…

Vykstant viduramžių karybos edukacijos užsiėmimams ne tik pristatoma gausi vizualinė medžiaga apie karių šarvus ir ginkluotę, bet ir galima juos pasimatuoti, paimti į rankas kalavijus, arbaletus ir strėles. Iš anksto susitarus, galima netgi bandyti pašaudyti iš lankų bei arbaletų rūmų terasoje su profesionaliais instruktoriais.

Trakų salos pilį supančiame Galvės ežere iš viso yra net 20 salų! Specialių užsiėmimų metu jų dalyviai gali sužinoti įdomių faktų apie patį ežerą, salas bei daugybę apie juos priverptų legendų.

Senųjų amatų dienos

Trakų salos pilyje kasmet organizuojama ypatinga šventė. Tai rugpjūčio mėnesį kelias dienas trunkantis, į viduramžių laikus nukeliantis bei senovinius amatus pristatantis renginys. Šventė mini dar 1495 m. kunigaikščio Aleksandro patvirtintą statutą ir privilegijos suteikimą pirmajam cechui – Vilniaus auksakaliams.

Juvelyrikos meistrai pristato savo meno subtilybes bei dirbinius, kokiais anuomet puošėsi rūmų damos bei narsūs riteriai. Šventės metu demonstruojama ir daugybė kitų amatų: medžio drožyba, knygrišystė, kalvystė, archajinių žvejybos įrankių gamyba ir kt. Beje, kiekvienas norintis gali pats išmokti iš stiklo šukelės pagaminti karoliuką, mušti sviestą, slėgti sūrį, lieti žalvarį.

Renginyje niekada nestinga linksmumo: juokdariai, muzikos ir šokių ansambliai kelia šventės svečių nuotaiką, riteriai demonstruoja kovos menus, puodžiai čia pat degimo krosnyje gamina keptuves, kuriose kartu su kulinarijos specialistais kepa blynus ar kiaušinienę. Čia galima paragauti „ubagynę“ ir netgi senovės medicinos žinovų paruoštą jaunystės eliksyrą!

Vytauto Didžiojo šventė

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas neabejotinai yra vienas žymiausių ir svarbiausių mūsų valstybės simbolių. Jo šlovinga pergalė Žalgirio mūšyje, Didžiosios kunigaikštystės teritorijos išplėtimas nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir kiti nuopelnai užima itin garbingą vietą Lietuvos valstybės istorijoje.

Kasmet spalio 27-ąją – Vytauto mirties dieną – Trakų salos pilin kviečiama atvykti į kunigaikščio garbei skirtus istorinius vakarus. Didžiojoje pilies menėje paminimas garbingo amžiaus sulaukęs ir karaliaus vainiko ryžtingai siekęs didysis Lietuvos kunigaikštis, jo aplinka, prisimenama anų laikų kultūra ir kitos mažiau žinomos temos. Šventės svečiams organizuojamas gyvos muzikos koncertas. 

Karaimų g. 53B, Trakai

Visi Trakų ežerai gražūs, bet nė vienas neprilygsta nuostabiajai Galvei. Tai vienas didžiausių Trakų krašto ežerų ir vienas giliausių Lietuvoje. Jo krantai išraižyti daugybės įlankėlių, jį puošia 21 sala. Ežeras garsėja legendomis: apie Naujųjų Trakų įkūrimą, pilies statybą, nugrimzdusį kunigaikščio Kęstučio lobį bei kitais pasakojimais.

Šiaurinėje ežero dalyje yra įspūdingas su senąja lietuvių religija susijusių ežero ir pakrančių vietų telkinys: Alko sala, Alkos varteliai bei Šventoji gelmė. 

Vienas įdomiausių ir šiurpiausių pasakojimų susijęs su ežero vardo kilme. Remiantis liaudies etimologija, Galvės ežero vardas kilo nuo žodžio galva. Toks aiškinimas susijęs su pasakojimu, kad dukart metuose – prieš ežerui užšąlant ir ledui tirpstant – jam būdavo aukojamos žmonių galvos.

1923 m. nutiko neįtikėtinas dalykas – vienas žvejys tarp Pilies ir Pirties salų esančioje seklumoje ištraukė dvi unikalias galvas (7×11 cm ir 6,5×8,9 cm). Matyt, žmonės vengdami ežero bausmės ieškodavo būdų išvengti žiaurios lemties– pakeisdavo galvas tuo tikslu aukodami iškaltas akmenines. Jos dabar saugomos Trakų istorijos muziejuje.

Kitas pasakojimas – esą didžiulėje salėje po pilimi prie juodo aukuro, apsuptas vaidilučių sėdi paskutinis Lietuvos didysis Krivių Krivaitis. Kai įvedus krikščionybę, jam nebelikę vietos Lietuvoje, jis persikėlęs į salos požemius. Jam reikiamų žinių gali suteikti tik skenduoliai. Krivis skenduolius atidžiai išklausinėja, paskui užverčia akmenimis ir vėl mirtina tyla viešpatauja iki kito skenduolio. Dėl to jie Galvės ežere niekada neiškyla į paviršių.

Belieka laukti, kokias naujas paslaptis atskleis paslaptingi Galvės vandenys.

Adresas: Karaimų g. 57A, Trakai
GPS: 54.65002, 24.92693

Nors istoriniuose šaltiniuose Trakų miesto tiltai paminėti gana vėlai, tik XVI a., jie turi istoriją, kurią verta žinoti ir prisiminti. Pirmosios žinios apie Karaimų arba dar vadinamą Geležinį tiltą, jungiantį Galvės ir Totoriškių ežerų sąsmauką siekia 1515 metus, kai Trakų vaivada A. Astikas šalia jo pirko du dvarus. Šis tiltas minimas ir kai 1570 m. Žygimantas Augustas tvirtino Trakams Magdeburgo teisę.

Kadangi Trakuose, kaip ir visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jau nuo XVI a. pabaigos gyveno įvairių tautybių (lietuviai, karaimai, totoriai, rusai ir kt.) ir religijų žmonės, miestas buvo suskirstytas pagal tų tautų apgyventą teritoriją.

Žodinėje tradicijoje karaimiškoji dalis apėmė teritoriją „nuo stulpo iki tilto“. Taip apibūdinama miesto dalis, esanti nuo Šv. Jono Nepomuko koplytstulpio (karaimai vadina „stulpu“, matyt, todėl, kad jų religijoje nėra šventųjų) iki vadinamojo Karaimų arba Geležinio tilto, nutiesto per Galvės ir Totoriškių ežerų sąsiaurį.

Naujoje Žygimanto Augusto privilegijoje miestui pažymima, kad sugriuvus tiltui per Galvės ežerą iš Kauno pusės (t.y. šiauriniame miesto gale) miestiečiai patys jį turėsią statyti. Kaip kompensacija už tilto statybai išleistas lėšas, miestui buvo suteikta teisė imti tilto mokestį: už kiekvieną vienkartinį vežimą – pinigėlį, o už dvikinkį – du pinigėlius; tik iš „riterių luomo žmonių“, kurie gali joti tuo tiltu, mokestis neturėjo būti imamas. Ir taip jau 1584 m. šiaurinis tiltas buvo atstatomas.

Tačiau 1611 m. Trakų miestečiai pradėjo prašyti leisti didinti šį mokestį, nes jo remontui reikia išties daug lėšų. Prašymas buvo patenkintas ir už vienkinkį vežimą buvo imama po du pinigėlius, o surinktos lėšos, kaip ir tartasi, naudojamos tilto remontui, kad tarp Vilniaus ir Kauno važinėjantys pirkliai neturėtų nepageidaujamų nuostolių. Bet vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šis prašymas buvo sugalvotas neveltui. Jis rodo, jog anksčiau nustatyto mokesčio neužteko turbūt todėl, kad važiuojančių pirklių per Trakus sumažėjo. Kitaip vėlesniuose valdovo raštuose nebūtų buvę nuolat kartojami vis tie patys nurodymai. Antai 1620 m. Zigmantas Vaza įsakė Kauno, Vilniaus ir panemunės pirkliams būtinai važinėti tik per Trakus, to nurodymo neklausantys būsią baudžiami.

Laikui bėgant, tiltą prižiūrėti buvo vis tiek sudėtinga, ypač tais laikais, kai sąsmauka tarp Galvės ir Totoriškių ežerų buvo platesnė, tad tiltas tapo jau visų miestečių reikalu.

Pavyzdžiui, medinis tiltas pūdavo ir atsirasdavo galimybė nutikti nelaimei, tad dalis jo buvo išardoma. 1833 m. minima, kad tam nutikus, buvo pradėtas rengti projektas naujam tiltui statyti.

Kaip ir minėta, Karaimų tiltas dar buvo vadinamas Geležiniu, tačiau faktai, jog jis taip dažnai turėjo būti remontuojamas, kalba ką kitą. Dėlto 1845 m. „Druskininkų šaltinių undinės“ leidinio korespondentas stebėjosi, kodėl Trakų tiltas vadinamas Geležiniu – nebent tik dėl to, kad jį statant buvę panaudota šiek tiek geležies, nes naujai statomo tilto geležiniu nepavadinsi, – sakė jis.

Tam, kad apsisaugoti nuo sukilėlių, 1863 m. caro kariuomenė tiltą išardė visai. Po kelių metų, 1868m. tiltui atstatyti girioje buvo paskirti jam medžiai, tačiau dar net ir 1871 m. nebuvo atvežti, tad taip ir liko tuščias plotas.

Manoma, kad tiltas buvo pastatytas iš naujo tik dar po kelių metų, o tam, kad nebūtų toks ilgas, iš abiejų pusių supilti pylimai. Tuomet į Kauną buvo važiuojama palei vakarinį Totoriškių ežero krantą ėjusiu keliu.

Šiandien matomas trumpas, aukštas, tvirtas tiltas pastatytas sovietmečiu, įgyvendinus kompleksinius žemės lygio aukštinimo darbus, o senasis žemas, ilgas ir medinis tiltas liko tik atminties objektu.

GPS: 54.65775, 24.89642

Karališki arba Karaimų laukai atsirado tuomet, kai XIV a. karaimų tautai atvykus į Lietuvą, karaimai-kariai tęsė savo protėvių ir tėvų tradicijas tarnaujant Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto daliniuose, saugojant Trakų Salos pilį ir Lietuvos valstybės sienas. Vytautas, atsidėkodamas už gerą tarnybą, visai karaimų bendruomenei dovanojo daugiau nei 300 ha žemės, kuria jie naudojosi daugiau kaip 500 metų.

Buvo sutarta, kad kiekviena šeima turės savo dirbama rėžį, kurio neturėjo teisės parduoti. Mirus sklypo šeimininkui, bendruomenės sprendimu, žemė buvo perduodama kitai šeimai. Šios žemės buvo šiaurinėje Trakų miesto dalyje ir kadangi priklausė karaimams pagal valdovų privilegijas, vadinosi Karališkais laukais. Įdomu tai, kad ligi šių dienų šalia Trakų yra išlikę jų plotai, o kiekvienas vyresnis karaimas galėtų parodyti tą žemės sklypą, kurį dirbo jo tėvai, seneliai ar proseneliai.

Be suteiktų bendruomenės žemių, kai kurie karaimai turėjo dar ir dvarelių, palivarkų ar jiems dovanotų sklypų. Tačiau XVI-XVII amžiuje šias žemes aplink Trakus supirko vaivados ir valdovams nustojus reziduoti Trakuose, miestas ūkiškai smuko. Tad pagrindiniu karaimų verslu ir pragyvenimo šaltiniu tapo daržininkystė, o labiausiai sekėsi auginti garsiuosius Trakų agurkus. Apie tai, koks sunkus daržininko darbas, vaizdžiai byloja karaimų patarlė: „Kas dirba daržą – geria kartų vandenį.“

Tačiau jų sunkus darbas tikrai atsipirko, nes karaimų tauta buvo vertinama ne tik kaip dori kariai ir sargybiniai, bet ir kaip puikūs amatininkai bei daržininkai, į Lietuvą atvežę pirmuosius agurkus ir auginę įvairius prieskonius. Pasakojama, kad jau keliaudami į Lietuvą ir nežinodami, kokiose sąlygose gyvens, karaimai atsivežė įvairių augalų sėklų ir tai buvo itin protingas žingsnis, kuris vėliau jiems atnešė gerų vaisių.

Laikui bėgant, Trakų agurkai buvo taip gerai įvertinti ir mėgiami, kad Jonas Krivka apie juos išleido vos ne mokslinį darbą. Pagal jį, agurkai buvo skirstomi pagal dydį ir formą – kreivi agurkėliai paliekami valgyti sau ir buvo vadinami pypliukais. Tie, kuriuos veždavo į turgų, turėjo atitikti didesnius kriterijus – buvo atrenkami vienodo dydžio agurkai. Juos iš vakaro sudėdavo į sudrėkintus maišus, o anksti rytą, dar patamsiais, veždavo su arkliais į Vilnių.

Karaimai agurkus taip pat raugino ir turėjo tam įdomią procedūrą. Apipildavo juos specialiu sūrymu, sudėdavo į statines, užkaldavo ir paleisdavo į ežerą, kuriame arčiau kranto būdavo atitvertas specialus gardelis, kad povandeninė srovė statinių nenuridentų giliau. Taip užkoncervuoti agurkai ežere išbūdavo iki pat pavasario. Po to prakirsdavo ledą, statines ištraukdavo, o agurkai, taip išbuvę kelis mėnesius, labai gerai užsikoncervuodavo ir būdavo itin skanūs.

Beje, turėję ir kitą tradiciją, vertą paminėjimo – apie pavasarį darže sušalusius agurkų daigus karaimės sakydavo: ,,agurkai nuvažiavo į Kauną". Tada jos imdavo gelbėti sėklas: į drėgną skuduriuką suvyniotas agurkų sėklas įsikišdavo užantin, su jomis ir miegodavo, šiltai apsiklojusios. Sėklos kaipmat sudygdavo.

Deja, bet per Antrąjį pasaulį karą agurkų sėklos daugiau nebesudygo ir garsusis Trakų agurkas buvo prarastas. Išveisė karaimai kitą veislę – pagerintą Trakų agurką, bet šis nebebuvo toks kokybiškas, kaip pirmasis.

Be gardžiųjų agurkų, karaimai turėjo ir su žemdirbyste susijusių apeiginių švenčių, pavyzdžiui – tradicinę derliaus šventę Orach toju (Pjautuvo šventė). Paprastai ji buvo švenčiama vasaros pabaigoje, kai nuimamamas grūdinių kultūrų derlius. Čia pat buvo pinamas vainikas iš visų auginamų grūdinių kultūrų varpų. Iškilminga eisena nešdavo jį į miestą, prie karaimų šventovės kenesos. Čia jis būdavo pašventinamas ir pakabinamas kenesoje ant sienos priešais altorių. Vainikas kabodavo kenesoje iki kitų metų derliaus. Ta proga buvo kepamas pyragas, gaminamas karaimiškas krupnikas. Susėdę prie vaišių stalo, žmonės linksmindavosi, dainuodavo, po to vėl eidavo prie darbo.

Tokios šventės buvo rengiamos iki Antrojo pasaulinio karo – paskutinis vainikas buvo nupintas iš 1938 metų derliaus ir pakabintas Trakų kenesoje. Ten jis kabo ligi šių dienų.

Adresas: Angelų kalvos g., Būdos k., Trakų sen., Trakų r. sav.

Šioje liaudies pamaldumo ir dvasingumo puoselėjimo vietoje gausu medinių angelų skulptūrų, dailių kaltinių saulučių bei tautiniais simboliais išpuoštų gyvybės medžių. Pradinės Angelų kalvos idėjos iniciatorės Dominyka Dubauskaitė-Semionovė ir Lolita Piličiauskaitė-Navickienė 2009 metais sumanė pagerbti Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejų bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejų. Planuota ant kalvos įkurdinti 10 angelų, kurių kiekvienas būtų skirtas vienam šimtmečiui. Idėja susidomėjusių žmonių gerumas ir dosnumas pranoko jos sumanytojų lūkesčius – ant kalno iš pat pradžių iškilo 18 angelų skulptūrų! Beje, Angelų kalva dabar taip pat žinoma Tūkstantmečio ženklų tako vardu.

Šiandien šiame 4,3 ha plote dangų sveikina daugiau kaip 40 didelių ir mažesnių medinių angelų, iš ąžuolo drožtų koplytstulpių. Kiekvienas ant kalvos esantis angelas įkūnija vieną iš gyvenimo tiesų, pamatinių žmonijos ar krikščioniškųjų vertybių. Angelų pavidalu čia įkurdinta Gyvybė, Tiesa, Taika, Dvasios ramybė, Atjauta, Pasiaukojimas, Meilė, Sveikata, Džiaugsmas, Dėkingumas, Viltis... Taip pat čia yra šeimas bei mokslus globojantys angelai, dvasios ramybės ir Baltijos kelio saugotojai bei daug kitų. Tarp medinių skulptūrų yra vienas žmogaus ūgio angelas, simbolizuojantis Gerumą. kurį kviečiama apkabinti ir per jį pasisemti šio gyvenimą puošiančio jausmo. Žinoma, kalvą puošia ir Tavo angelas, kurį būtinai turi aplankyti.

Lietuvos ir užsienio menininkų ąžuolinėse skulptūrose atsispindi tradicinė medžio drožyba, kryždirbystė. Ant kalvos ima rastis ir iš kitų medžiagų sukurtų angelų: 2015 metais šion vieton atkeliavo granito galvą turintis Našlaitėlių globos angelas, 2017 metais – metalinis bibliotekininkams skirtas sargas. 

Skulptorių darbai įprasmina angelų dovanotojų mintis bei aukštesnių jėgų nešamas žinias. Tai tęstinis projektas, auginamas žmonių dvasingumo ir dėkingumo, o jį kurti kviečiami visi norintys – kiekvienas čia gali įprasminti savo mintis, maldas ar svarbią dorinę vertybę. Angelų kalva yra atvira, nemokama, lankymui bet kuriuo paros metu pritaikyta erdvė. Nuo jos galima pasigrožėti plačiai besidriekiančiu miškų ir vandenų kraštovaizdžiu. Toli aplinkui matyti Trakų ežerai, didinga pilis, Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia, Švč. Dievo Motinos gimimo cerkvė bei kitos istorinio-kultūrinio ir gamtos paveldo grožybės. 

Kuo gi dar ypatinga Angelų kalva? Pažvelgus į Galvės ežeryno teritoriją iš paukščio skrydžio, gali išvysti sparnus išskleidusį angelą: kūną ir kojas sudaro Galvės, Totoriškių ir Lukos (arba Bernardinų) ežerai, išskleistus sparnus – Skaisčio ir Akmenos ežerai, o galva – tai Angelų kalva!

Angelų kalvos legenda

Anuomet Dievas tvėrė Trakų kraštą, jam talkino Jautrios sielos angelas. Po ilgų liūčių vandenys pripildė Dievo piršto įspaustus įvairaus dydžio duburius. Taip čia atsirado gausybė ežerų. Jautrios sielos angelas negalėjo atsigrožėti krištolinio tyrumo vandenimis, juose plaukiojančių žuvų gausa ir bangose nardančių paukščių margumynu – nuolat plasnojo virš ežerų laumžirgius gainiodamas ir visiškai pamiršo savo darbus.

Susirūpino broliai angelai ir kreipėsi į Dievą, matydami, kad Jautrios sielos angelas dėl ežerų galvą pametęs ir savo kasdienes užduotis užmiršęs. Kūrėjas rankos mostu nuraminęs angelus pranešė: ten, kur bus galima matyti tris vietas, kuriose garbinamas Dievas, Jautrios sielos angelas atrasiąs savo galvą!Ėmė drebėti žemė, sugaudė dangūs ir netikėtai vienoje vietoje atsirado kalva. Aplink tyvuliuojantys ežerai prisijungė prie jos, tapdami angelo kūnu ir plačiai išskleistais sparnais.

Praėjus tūkstantmečiams užlipo žmonės ant tos kalvos, nuo kurios matėsi trys mūrai – bažnyčia, cerkvė bei salos pilis, ir visuose juose buvo garbinamas Dievas. Jiems ši kalva labai patiko, tad ėmėsi čia įkurdinti medinius angelus. Vos pirmieji angelai iškilo, atsibudo Jautrios sielos angelas ir atpažino, kad čia ir yra Dievo išpranašauta jo pamestoji galva. Nužvelgęs kalvos grožį angelas tarė: „Gausės angelai kalvoje, saugos jie Trakus ir visą Lietuvą, ir taps Trakai taku gerumui ir meilei skleistis!“

Angelų kalvos vizija

Angelų kalva – tai pilietinio aktyvumo išraiška, kuria dvi moterys iš pradžių siekė įgyvendinti du tikslus: įamžinti tūkstančio metų nuo Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejus. Dabar, angelų ant kalvos vis daugėjant, šia vieta tikimasi telkti ir vienyti vietos žmones, šeimas, profesines ar kitas bendruomenes. Ant kalvos yra pastatyti mokytojus, seniūnus, kariškius, specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojus, žurnalistus ir kitų bendruomenių narius globojantys angelai sargai, taip pat angelai, primenantys mylimus žmones.

Ant Angelų kalvos kviečia apsilankyti ir čia įkurti Menų namai, siūlantys nemažą meninių renginių įvairovę. Kiekvienas kalvos lankytojas čia neabejotinai dvasingai praleis laiką, galės pasimelsti, pabūti dorą bei meną vienijančioje erdvėje. 

Sakralinės muzikos festivalis 

„Skamba giesmės Angelų kalvoje“ – tai sakralinės muzikos festivalis, kurį organizuoja Angelų kalvos bendruomenė. Kasmet virš įspūdingo Trakų kraštovaizdžio plasnojantys giesmių ir dainų garsai stiebiasi į aukštybes, ragindami nuoširdžiai pasimelsti ir padėkoti Dievui už Viltį, Santarvę, Meilę, Dvasios stiprybę bei už visas kitas krikščioniškąsias vertybes.

Adresas: Užtrakio g., Užutrakio k., Trakų sen., Trakų r. sav.

Ežeringas Trakų kraštas garsėja gausiu gamtiniu bei kultūriniu paveldu. Šiame lobyne išskirtinė – Užutrakio dvaro sodyba su prašmatniais rūmais, neretai vadinamais Galvės ežero baltąja gulbe. Rytinę ežero pakrantę puošiantys šviesūs rūmai yra unikalūs geografine padėtimi bei gražia istorija.

Rašytiniuose šaltiniuose Užutrakio pusiasalis minimas jau nuo XIV a., kai jį valdė totorių didikai. Algirdo sala vadinamo pusiasalio žemės skirtingais laikotarpiais priklausė skirtingiems savininkams. Užutrakio dvaro klestėjimo istorija siejama su Tiškevičiais. XIX–XX a. sandūroje grafas Juozapas Tiškevičius su žmona Jadvyga įkūrė prabangią rezidenciją – dvaro sodybą su puošniais Liudviko XVI stiliaus interjerais dekoruotais rūmais bei įspūdinga, atvirais paviljonais karūnuota terasa ir nuostabiu mišraus stiliaus parku.

Anuomet į dvarą grafai atvykdavo vandens keliu – plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką juos perkeldavo keltininkas. Sausuma nekeliaudavo ir aukšto rango Tiškevičių svečiai, vykstantys į dažnai čia rengiamus priėmimus, giminių susitikimus ir draugiškas puotas. Renginių metu čia skambėdavo muzika, ant vaišių stalo netrūkdavo dvare gaminamų prancūziškų sūrių, spirito varykloje gaminamų gėrimų, o stalo viduryje dažnai puikuodavosi keptas sodyboje užaugintas fazanas!

Užutrakio dvaro rūmus bei sodybos ūkį aptarnaujantis personalas retai keliaudavo vandens keliu. Ūkiniams reikalams buvo skirtas kitas – vadinamasis Bulvių kelias, anuomet per laukus vedęs iki Užutrakio dvaro ūkinių pastatų, o šiandien vingiuojantis daugiausia Galvės ežero pakrante. Traukiantys Bulvių keliu turi puikią galimybę pasigrožėti nuostabiu peizažu – pribloškiančiu vaizdu į ežerą su jame išsibarsčiusiomis salomis bei ypatinga puošmena – Trakų salos pilimi.

Šiandien kiekvienam norinčiam apsilankyti Užutrakio dvare teks keliauti senuoju Bulvių keliu. Tiesa, šiuo metu vykdomi baigiamieji prieplaukos įrengimo darbai, tad gana greitai pusiasalį galima bus pasiekti ir vandeniu! Dvaro sodybos atkūrimą bei nuolatinę priežiūrą vykdo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija. Lankytojų patogumui Bulvių kelyje yra įrengtos kelios apžvalgos aikštelės, suręsti mediniai atokvėpio suoleliai.

Dvaro ūkis

Užutrakio Tiškevičių dvaro kompleksą palaikė itin tvirtas ūkis, kuris paveldėjimo teise atitekdavo vyriausiajam sūnui be teisės skaidyti valdas. Vien dirbamos žemės plotas sudarė 800 ha, iš kurių dalis skirta sodams bei mišraus stiliaus parkui.

Įdomu, kad prie dvaro buvo auginami fazanai – vištinių būriui priklausantys paukščiai, kurių patinų plunksninis apdaras pasižymi ypatingu spalvingumu. Fazanams veisti ir auginti iš Austrijos buvo pakviestas specialistas. Ypatingų iškilmių ir puotų metu Tiškevičiai vaišindavo savo svečius keptu ir išmoningai pateiktu fazanu.

Užutrakio dvaro sodybos ūkinę dalį sudarė apie 19 mūrinių bei medinių pastatų:  arklidės, svirnas grūdams laikyti, kalvė, tvartai, sandėliai ir kiti. Iki šių dienų išliko 10 statinių. Bene svarbiausias ūkinis pastatas anuomet buvo spirito varykla, mat spiritas buvo vienas iš pagrindinių dvaro pajamų šaltinių.

Tarnai ir darbininkai Užutrakio sodyboje

Rašytiniai šaltiniai rodo, kad Užutrakio dvaro sodybą aptarnavo apie 60 tarnų ir darbininkų. Kaip minėta, norėdami pasiekti savo „darbovietę“ jie naudojosi sausumos keliu. Galima spėti, jog kelio pavadinimas kilo nuo to, kad juo į spirito varyklą buvo vežamos bulvės.

Pasakojama, kad kelionė iki artimiausių miestų būdavo ilga ir gana brangi. Dažnai naudotis Bulvių keliu nebuvo itin patogu ar prieinama, tad Užutrakio personalo šeimoms tekdavę kaip įmanoma savarankiškiau apsirūpinti. Moterys pačios raugdavo girą, kepdavo duoną, siuvo ir mezgė, iš taukų gaminosi muilą ir kita.

Dvare nebuvo gydytojo, tad susirgę tarnai ir darbuotojai buvo priversti taip pat suktis savarankiškai. Tik ypatingais atvejais ir grafams leidus būdavo iškviečiamas daktaras.

Tačiau grafienė Jadvyga buvo įsteigusi mokyklėlę neišsilavinusių tarnų vaikams. Laisvalaikiu ji pati mokė vaikus skaityti ir rašyti, įsiminti trumpus eilėraščius ir daineles. Be to, pasakodavo krašto istoriją.

Meilė prancūziškam stiliui

Pasakojama, kad iš grafienės Jadvygos lūpų gana dažnai galima buvo išgirsti posakį: „Meilė viskam, kas prancūziška“. Grafas Juozapas laisvai kalbėjo prancūziškai, išmanė diplomatinį protokolą ir vienas iš nedaugelio Lietuvoje laikėsi savoir vivre, arba gražaus elgesio ir mandagumo taisyklių.

Tad nenuostabu, jog išskirtinio grožio Užutrakio dvaro parką projektavo būtent prancūzas – Eduardas Fransua Andre. Šispasaulinio garso kraštovaizdžio architektas sukūrė unikalų vandens parką, kuris driekiasi per visą pusiasalį. Jame buvo iškasta daugiau kaip 20 skirtingų dydžių ir formų tvenkinių, kuriuose atsispindi aplink augantys šimtamečiai ąžuolai, pušys ir iš svetur atvežti egzotiniai augalai.Priešais rūmus buvo suprojektuoti taisyklingų formų (prancūziški) parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis.

Užutrakyje dažnai lankydavosi rusų diplomatai, kariškiai ir aukščiausio rango valdininkai, mat grafas Tiškevičius savo ekonominį-karinį išsilavinimą gavo Peterburge. Mėgdžiodamas rusų aukštuomenę, į dvarą pasikvietė prancūzų virėją ir sūrininką. Jau nuo seno Lietuvoje buvo raugiami sūriai, tačiau Užutrakyje jie buvo ypatingi, gaminami pagal prancūzų receptus ir tradicijas. Sakoma, kad specialiai išmūrytoje šaltoje patalpoje laikomi sūriai kiekvieną dieną būdavo apverčiami ir nuglostomi.

Užutrakio dvaro rūmai šiandien

Užutrakio rūmai tarsi laiko mašina nukelia į XIX a. pabaigą – XX a. pradžią. Restauruojant dvaro sales buvo stengtasi išlaikyti Tiškevičių laikams būdingą prabangą. Šiandien lankytojai gali apžiūrėti autentiškus baldus, servizus, ginklus, Venecijos stiklo veidrodžius ir kitas grafų gyvenimą menančias įdomybes. Rūmuose dažnai eksponuojamos įvairiausios keliaujančios parodos, kaip ir Tiškevičių laikais, čia dažnai skamba muzika bei entuziastingi plojimai.

Adresas: Užtrakio g. 17, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Užutrakio dvaro sodyba – vienas ryškiausių ir geriausiai išlikusių Lietuvos dvarų. Ant Galvės ežero kranto įkurtas ir restauruotas dvaro ir parko ansamblis suteiks jums galimybę pajusti XIX a. Lietuvos diduomenės gyvenimo dvasią. 

Užutrakio dvaro sodybą XX a. pradžioje įkūrė grafas Juozapas Tiškevičius drauge su žmona Jadvyga . Jį įkvėpė unikalus Trakų kraštovaizdis – dvaras buvo kuriamas maksimaliai išnaudojant vietovės teikiamas galimybes. 

Rūmus, papuoštus įspūdingais Liudviko XVI stiliaus interjerais, kūrė lenkų architektas Juzefas Husas. Juos užbaigia atvirais paviljonais karūnuota terasa, iš kurios atsiveria pasakiški vaizdai į Trakų pilį. Parką planavo žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė (Édouard François André). Buvo sukurtas mišraus stiliaus parkas, papuoštas antikinių skulptūrų kopijomis ir gausybe augalų. Čia vis dar auga beveik šimto rūšių įvairių formų medžių bei krūmų – daugiau nei pusė jų buvo specialiai atvežti kuriant parką. 

Šiandien į dvarą patenkame sausumos keliu, tačiau grafo šeima juo nesinaudodavo – į pusiasalį keldavosi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios gyveno keltininkas. Sausumos kelias tuomet buvo skirtas tik ūkio reikmėms ir dėl to pramintas Bulvių keliu. Juo nekeliaudavo ir Tiškevičių svečiai, vykstantys į dažnai čia rengiamus priėmimus, giminių susitikimus ar draugiškas puotas. Renginių metu čia skambėdavo muzika, ant vaišių stalo netrūkdavo dvare gaminamų prancūziškų sūrių, spirito varykloje gaminamų gėrimų, o stalo viduryje dažnai puikuodavosi keptas sodyboje užaugintas fazanas! 

Dvaras grafams Tiškevičiams priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Sovietų okupacijos metais jis buvo nacionalizuotas ir paverstas sanatorija, pionierių stovykla, vėliau – turizmo baze. Dvaras stipriai nukentėjo – buvo suardytas originalus rūmų planas, smarkiai apleistas parkas. 

Mūsų dienomis Užutrakio dvaro sodyba atgimsta – restauruoti rūmai, atkuriamas parkas. Čia nuolat vyksta koncertai, parodos, o pats ansamblis yra viena lankomiausių regiono vietų. 

Užutrakio dvaro istorija

Pusiasalis tarp Galvės ir Skaisčio ežerų istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. Tais laikais jis vadintas Algirdo sala ir priklausė totorių didikams. XIX a. antroje pusėje pusiasalį įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). 

Dvaro sodybą, kurią matome šiandien, įkūrė jo sūnus, taip pat Juozapas (1868–1917), su žmona lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk-Četvertinska. Dvaro rūmai buvo statomi ir parkas kuriamas 1896–1902 m. 

Per Pirmąjį pasaulinį karą, artėjant vokiečių kariuomenei, Juozapas Tiškevičius su šeima paliko dvarą ir persikėlė į Sankt Peterburgą. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Užutrakį valdė vyriausias grafo sūnus Andrius. Per karą dvare šeimininkavo vokiečių okupacinė kariuomenė, o vėliau jis buvo nacionalizuotas sovietų valdžios.

Parkas

Prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Andrė į Užutrakį atvyko 1898 m. Čia jis sukūrė sau būdingą mišraus stiliaus parką, kurio plotas siekė 80ha. Priešais rūmus buvo suprojektuoti taisyklingų formų parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis. 

Architektas meistriškai išnaudojo kontrastingą pusiasalio peizažą, dirbtinių uolų kompozicijomis pabrėždamas jo kalveles, o pusiasalį supančių ežerų spindesį papildydamas sudėtinga tvenkinių sistema. Buvo iškasta daugiau nei 20 tvenkinių, besijungiančių tarpusavyje ir su ežerais. Taip gimė unikalus vandens atspindžių parkas, kuriame tarsi išnykdavo riba tarp sausumos ir vandens. 

Restauruoti rūmai

Dvaro sodybos rūmai ne tik patys tviskėjo prabanga, bet ir leido grožėtis įspūdingu peizažu. XX a. antroje pusėje rūmai ir parkas buvo apleisti, tačiau šiandien jie palaipsniui atkuriami. 

2008 m. buvo restauruotas rūmų eksterjeras, antras aukštas, palėpė, vestibiulis, laiptinės. 2010 m. visuomenei pristatyta pirmoji restauruota rūmų salė – Liudviko XVI stiliumi dekoruotas reprezentacinis valgomasis. Kartu buvo atkurtas originalus viso pirmojo aukšto planas, subtilūs sienų lipdiniai. Tais pačiais metais baigta restauruoti Gobelenų salė. 

Gamta

Užutrakio dvaro parke galima aptikti daugybę vietinių bei atvežtinių augalų: 38Lietuvoje savaime augančių, 54 atvežų medžių bei krūmų, apie 400rūšių ir formų žolinių augalų. Nemažai šių augalų specialiai čia buvo įveisti paties parko autoriaus E. Andrė. 

Šiame parke gyvena voverės, stirnos, priskaičiuojama net 7šikšnosparnių rūšys. Tvenkiniuose ir šalia jų galima sutikti retų rūšių varlių, paprastąjį ir skiauterėtąjį tritoną, ūdrų. Senuosius parko medžius lanko geniai, meletos, pelėdos. Parko prieigose peri vištvanagiai ir nendrinės lingės, ant rūmų stogo – dančiasnapiai, o tvenkiniuose maitinasi garniai ir upinės žuvėdros. 

Skulptūros

Nuo pat įkūrimo sodybos teritoriją puošė nemažai skulptūrų, tarp jų – žinomo XVIII a. prancūzų skulptoriaus Antuano Kezevo (Antoine Coysevox) kūrinių kopijos. Dažniausiai jos vaizdavo antikines deives ir dievus. Beveik visos skulptūros buvo sunaikintos po Antrojo pasaulinio karo, tačiau šiandien bandoma jas atkurti ir vėl grąžinti į parką. 

Parke galima apžiūrėti antikinės deivės Dianos, kurios prototipas – Prancūzijos karaliaus Liudviko XV motina Marie-Adelaide de Savoie, skulptūrą. Ši, kaip ir Floros bei Hamadriadės skulptūros, yra Luvre eksponuojamų kūrinių kopijos. Čia taip pat rasite Bakchą, įvairių biustų, o ant Galvės ežero kranto stovi Mergelės Marijos skulptūra – ji parke buvo išlikusi ilgiausiai. Skulptūrą buvo galima pamatyti dar 1964m., vėliau ji buvo įmesta į ežerą. 1975m. apgadinta skulptūra atrasta Varnikų kaimo kapinėse ir perkelta į Trakų bažnyčią. Užutrakio parke stovi originaliosios Mergelės Marijos kopija. 

Adresas: Užtrakio g. 8, Trakai

2020 m. liepos 1 dieną Užutrakio dvaro sodyboje lankytojams atvertas Istorinių parkų pažinimo centras – neseniai restauruotame buvusios spirito varyklos pastate įrengta interaktyvi ekspozicija, pasakojanti apie istorinį Trakų peizažą bei žymiojo kraštovaizdžio architekto, botaniko Eduardo Fransua Andė (1840-1911) kūrybą.

Ekspozicija, po kurią lankytojus yra pasirengęs palydėti profesionalus gidas – tarsi kvietimas Užutrakio ramybėje atrasti, o gal tik prisiminti tas gamtos ir kultūros vertybes, kurias šiandien neretai užgožia triukšmingas ir lėkštas Trakų kaip kibinų valgymo ir masinių maudynių vietos įvaizdis.

Kai daugiau nei prieš septynis šimtmečius Lietuvos didieji kunigaikščiai kartu su savo tauta ir svetingai priimtais svetimšaliais įkūrė valstybingumo lopšiu tapusius Trakus, svarbiausia šios kūrybos sąjungininke buvo gamta – ledynų kadaise suformuotas ežerynas su daugybe salų ir salelių, sunkiai prieinamos pelkės ir miškais apaugusios kalvos padėjo žmogui susikurti saugius namus. Todėl raktas į Trakų pažinimą – gebėjimas atpažinti ir įvertinti kultūros ir gamtos paveldo pusiausvyrą, kuri lemia šios vietos išskirtinumą. Tai, kas daugeliui šiandien Trakuose atrodo įprasta ir pastovu – trapi tobulybė, supinta iš tamsiausių ežerų paslapčių, saulės ar mėnulio šviesoje banguojančių laukų, miškų tylos ir garsų, tragiškų žmonių bei tautų likimų, prisiminimų apie sugriautas šventoves ir pritilusios Mergelės Marijos maldos už visą Lietuvą, kurios aidą sugėrė Vytauto Didžiojo įkurtos bažnyčios erdvė.

Taip pat ši ekspozicija kviečia pažvelgti į Trakus ir kaip į meno kūrinį – taip, kaip kadaise žvelgė grafai Tiškevičiai ir jų į Užutrakį pasikviestas prancūzų peizažo meistras, prisimenant La Belle Époque pamoką apie vis dar įmanomą žmogaus ir gamtos sugyvenimo harmoniją. Kiek dėmesingesnis žvilgsnis į E. F. Andrė parkus pasaulyje padės naujai suvokti ir Lietuvos turimą turtą – jo aranžuotus parkus Palangoje, Lentvaryje, Trakų Vokėje ir Užutrakyje.

Istorinių parkų pažinimo centro lankymas

Istorinių parkų pažinimo centro lankymas kainuoja 1 Eur,

Lengvatinis bilietas – 0,5 Eur.

Iš anksto užsiregistravusios iki 15 lankytojų grupės priimamos darbo dienomis nuo 8.30 iki 17 val. tokiu grafiku:

8.30 - 10.00
10.00 - 11.30
11.30 - 13.00
13:00 - 14:00 pietų pertrauka
14.00 - 15.30
15.30 - 17.00

Išankstinė registracija elektroniniu paštu: centras@seniejitrakai.lt
Visų saugumui ekspozicijoje prašome dėvėti apsaugines veido kaukes, o kadangi ekspozicija interaktyvi – ir pirštines.

Taip pat galima užsisakyti ekskursiją po Užutrakio parką, aplankant ir Istorinių parkų pažinimo centrą.

Ekskursijos kaina:

Grupei iki 20 žmonių: 40 Eur lietuvių kalba, 50 Eur – užsienio kalba, vaikams – 20 Eur lietuvių kalba.

Už bilietus į Užutrakio dvaro sodybos rūmus mokama atskirai.

Kalbos: lietuvių, anglų, rusų, lenkų

Ekskursijos metu supažindiname su dvaro sodybos ir ją įkūrusios grafų Tiškevičių šeimos istorija, atliktais ir vykdomais dvaro sodybos restauracijos darbais.

Ekskursiją galima užsisakyti: uzutrakis@gmail.com

2017 m. atlikus vandeningų sluoksnių žvalgybą Trakų miesto vandenvietėje nustatyta, kad požeminis vanduo iš viršutinio silūro sluoksnio pasižymi stabilia ir unikalia mažos mineralizacijos chemine sudėtimi. Iš gręžinio, kurio gylis 205 metrai, išgaunamas vanduo yra natūraliai švarus, nėra jokios vietinės antropogeninės (mikrobinės ir cheminės) taršos požymių. Vanduo pasižymi maža gamtinės kilmės bendros geležies koncentracija (0,12-0,14 mg/l).

2023 m. šalia gręžinio pastatyta natūralaus mineralinio vandens biuvetė, kviečianti atsigerti tyros Varnikų miškų dovanos, atgauti jėgas, pabūti darnoje su gamta bei atrasti vidinę ramybę šalia Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos koplytėlės.

GPS: 54.649753, 24.947248

Varnikų piliakalnis yra rytiniame Galvės ežero krante, į šiaurę nuo Lukos (Bernardinų) ir į vakarus nuo Nerespinkos ežerų.Archeologai šį paminklą žvalgė 1959 metais ir papėdėje rado lipdytinės brūkšniuotosios keramikos. Tokia keramika buvo lipdoma nuo I tūkstantmečio prieš Kristų iki pirmųjų amžių po Kristaus gimimo. Tai leidžia manyti, kad žmonės čia gyveno gana seniai, tik kol kas nežinoma ar piliakalnyje ir jo papėdėje gyventa ilgesnį laikotarpį, ar šioje įtvirtintoje kalvoje tik slėptąsi ištikus pavojui. Vis dėlto, nors ir kelios rastos šukės mums pasakoja, kad šį piliakalnį naudojo baltų genčių protėviai.

Viduramžiais, besikuriant Trakų gynybos kompleksui ir vėliau, kai Trakų miestas su savo pilimis tapo itin svarbiu valstybinės reikšmės fortpostu ir mėgstama valdovų rezidencine vieta, Varnikų piliakalnis, kartu su kitais aplink miestą išsidėsčiusiais piliakalniais, kaip Bražuolė, Daniliškės, Strėva ir kt., galėjo būti Trakų gynybinio komplekso grandimi. Tą rodytų jo artumas abiejoms Trakų mūrinėms pilims. Be to, netoli jo ėjo nuo Viduramžių naudotas senasis Vilniaus kelias. Varnikai – tai piliakalnis su labai nedidele aikštele, todėl kaip svarbus ginybinis fortpostas tarnauti negalėjo, tačiau puikiai tiko žvalgybai bei galėjo atlikti slėptuvės funkcijas.Deja, trūksta rašytinių šaltinių, kurie nušviestų šio piliakalnio reišmę ir funkcijas šioje Trakų istorinėje erdvėje.

Galbūt būsimi archeologiniai tyrimai atskleis tikslesnes įsikūrimo šioje vietoje aplinkybes arba gyvenimo tęstinumą čia nuo pat akmens amžiaus, kadangi tik už 150 m. į šiaurę nuo Varnikų piliakalnio archeologai yra aptikę epipleolito pradžios ir mezolito laikotarpio gyvenvietės pėdsakus. Gyvenvietė užima 90×35 m sklypą. 1987 metais, ariant rasta titnaginių dirbinių: kotinis strėlės antgalis, skaldytinių, rėžtukų, skelčių, nuoskalų. Radiniai epipaleolito pabaigos arba mezolito pradžios.

Šaltinis: https://bit.ly/2RL7oUt

Adresas: Varnikų miškas, Ilgelio pelkė, Trakų sen., Trakų r. sav.

Per Varnikų botaninį-zoologinį draustinį išsiraizgęs 5 km ilgio pažintinis takas gamtos mylėtojams siūlo pasižvalgyti po įspūdingą gamtą ir pasigrožėti jos bioįvairove. 

Pietinėje Trakų istorinio nacionalinio parko dalyje, Trakų miškų urėdijoje, Lentvario girininkijoje esantis Varnikų draustinis užima apie 611 hektarų plotą, kurio didžiąją dalį (450 ha) sudaro miškaiir 207 ha – Ilgelio pelkė. Šiaurinėje draustinio dalyje, Skaisčio ežero pakrantėje ant kalvos auga labai senas, 200 metų skaičiuojantis ąžuolynas! Greta ošiantis natūraliai susiformavęs mišrus miškas taip pat žavi savo šimtametėmis eglėmis ir pušimis. Prieš 30–60 metų šio miško pakraščiuose buvo pradėti sodinti eglių ir pušų jaunuolynai. Įsidėmėtina, jog Varnikų draustinyje yra išskirta kertinė miško buveinė, t. y. žmogaus veiklos nepaveiktas miško plotas, kuriame aptinkama nykstančių, retų ar niekur kitur nerandamų augalų rūšių. Draustinio teritorijoje yra paskelbtos kelios vieningo saugomų teritorijų Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ buveinės.

Pažintinis pėsčiųjų takas veda ne tik per nuostabaus grožio miškus, bet ir per draustinio biotopų įvairovę praturtinančią pievą, įspūdingą Ilgelio pelkę bei joje telkšančius ežerėlius. Lankytojų patogumui Trakų miškų urėdija yra įrengusi pavėsines su suoliukais, tris apžvalgos aikšteles bei dešimt atokvėpio stotelių gražiausiose ir sunkiai prieinamose draustinio vietose. Taku einantiems lankytojams siūloma pailsėti, susipažinti su stenduose lietuvių ir anglų kalbomis pateikiama informacija apie vietos kraštovaizdį bei jo formavimosi ypatumus, apie Varnikų draustinį bei Trakų miškų urėdijos veiklą. Viena pažintinio tako apžvalgos aikštelė suteikia galimybę pasigrožėti greta esančiais skirtingais draustinio ekotopais: kalvos viršūnėje ošia ąžuolynas, šlaitus gaubia mišrus miškas, o papėdėje telkšo miškinga pelkė.

Didžiausia pažintinio maršruto dalis vingiuoja gruntiniu miško takeliu. Tačiau beveik 1,5 km ilgio ruožas kerta sunkiai prieinamas pelkės vietas! Norint užtikrinti lankytojų saugumą ir suteikti unikalią galimybę pasivaikščioti išskirtinėje gamtoje, įrengtas beveik 1 metro pločio lentinis takas. Įdomu, kad takui paruošti panaudota drebulės mediena, kuri jau nuo senovės žinoma kaip itin atspari drėgmei.

Pasiekti draustinį tiek automobiliu, tiek pėstute ar dviračiu – nesunku. Tereikia sekti nuorodas ir ženklus į Varnikų pažintinį taką. Maršruto pradžioje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, vaikų žaidimo aikštelė ir kiti lankytojams skirti patogumai. Simboliškai takas prasideda mediniais vartais.

Gamtos apsauga

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija siekia išsaugoti šios teritorijos biologinę įvairovę ir kartu sudaryti palankias sąlygas jai didėti. Varnikų pažintinio tako įkūrimo tikslas – išsaugoti senąjį mišką bei pelkę ir jų unikalią augmeniją bei gyvūniją. Trakų miškų urėdijos įrengtas takas padeda nukreipti lankytojų srautus, kad gamta būtų saugoma ir nebūtų joje lankomasi kaip pakliuvo.

Saugoma biologinė įvairovė

Varnikų botaninis-zoologinis draustinis – geriausiai ištirta Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos dalis. Čia aptikta daugiau nei 600 skirtingų aukštesniųjų augalų rūšių, iš kurių net 16 yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą.

Įspūdingas draustinyje augančių samanų rūšių kiekis – jų priskaičiuojama net 118. Keturios samanų rūšys yra saugomos visoje Lietuvos teritorijoje. Draustinyje taip pat galima aptikti į Raudonąją knygą įrašytų grybų.

Tiesa, mokslininkai pastebėjo, jog prieš pusšimtį metų čia augusių kai kurių kerpių rūšių šiandien jau sunkiai aptinkama. O juk dauguma retųjų kerpių byloja apie ypatingą miško vertę, mat jos siejamos su kertinių miško buveinių rūšimis. Tai nykstanti ir visose Europos šalyse saugoma augalija.

Gyvūnijos gausa pasižymi tiek Varnikų draustinyje stūksantys miškai, tiek pelkė. Iš žinduolių čia prieglobstį randa lapės, kiaunės, barsukai, kiškiai, aptinkama elnių, stirnų bei šernų. Nenuostabu saulėtą dieną čia išvysti ant kiminų kupsto besišildančią paprastąją angį, dar vadinamą gyvate marguole. Draustinyje yra aptikta net 15 saugomų vabzdžių bei vabalų rūšių. Didysis karališkasis laumžirgis, žiaurusis puikiažygis ir kt. įrašyti į Raudonąją knygą. Čia taip pat pastebima išskirtinių drugių ir plaštakių. O draustinyje gyvenančios gervės bei kukučiai yra saugomi visoje Lietuvos teritorijoje. Nestinga čia ir paukščių giesmininkų – ligučių, lakštingalų, strazdų, volungių – bei plėšriųjų paukščių, priklausančių pelėdinių, vanaginių ir sakalinių paukščių būriams.

Ilgelio pelkė

Pietinėje Varnikų draustinio dalyje apie 207 ha užima Ilgelio pelkė, per kurią nutiestas beveik 1,5 km ilgio lentinis takas. Pelkėje telkšo 4 liekaninės kilmės ežerėliai: Baluošas, Bevardis, Piliškių ir Ilgelis. Teigiama, kad visi jie yra vieno didelio ežero liekanos! Įdomu ir tai, kad Varnikų draustinio ežerėliai yra aklini – juos maitina aplinkinės pelkės, kurių vandens lygis yra 1 metru aukščiau nei Bernardinų (Lukos) ežero vandens lygis. Taigi Ilgelio pelkės vandens perteklius nuteka į ežerą.

GPS: 54.649797, 24.959616

Varnikų miške šalia Varnikų kaimo, vietovėje besiribojančioje su Galvės ir Skaisčio ežerais yra tamsios Lietuvos istorijos vieta. 1941 m. rugsėjo mėn. į vasarnamiuose įkurtą getą iš Trakų bei apylinkių (Lentvario, Onuškio, Aukštadvario) buvo suvaryti žydai. Trakų policijos vadui Kaziui Čaplikui atsisakius vykdyti apskrities viršininko Mačinsko įsakymą bei įsakius savo pavaldiniams pasielgti analogiškai, į Trakus iš Vilniaus buvo atsiųsta apie 30 Vilniaus ypatingojo būrio policininkų ir vokiečių karininkų. 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške buvo sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai. Žudynių aukų kapą žymi dvi memorialinės plokštės su užrašais lietuvių ir jidiš kalbomis bei medinė skulptūra.

Šaltinis: keturiossostines.lt