Interaktyvus Trakų rajono žemėlapis

Vykti
Pasirinkite objektą
Interaktyvus Trakų rajono žemėlapis
Senųjų Trakų piliavietė ir Vytauto Didžiojo kelias

GPS: 54.617188,24.969886 (Vytauto Didžiojo medinė skulptūra).
Adresas: Pilies g. 1, Senieji Trakai.

…Kartą didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, gyvenęs ano meto sostinėje Kernavėje, nusprendė išjoti medžioklėn į kitame Neries krante ošiančią girią. Ąžuolynų apsuptyje jis pamatė gražią virš lygumų iškilusią kalvą. Kunigaikštis susižavėjo nuostabia vieta ir nutarė pasistatyti čia pilį. Taip XIV a. pradžioje atsirado pilis ir šalia ėmė sparčiai kurtis miestas, šiandien vadinamas Senaisiais Trakais. Gediminas čia perkėlė Lietuvos valstybės sostinę, tiesa – neilgam.

Žinotina, jog Trakų vardas kilęs iš žodžio trakas, reiškiančio „pakilesnė vieta miške“. Senoji giria ir miškai išnyko, o senovės kraštovaizdžio atminimas įsišaknijo vietovės pavadinime.

Anot archeologų, šiose apylinkėse žmonės gyveno nuo neatmenamų laikų. Randama įrodymų, jog dar I tūkstantmetyje pr. Kr. šalia ežerėlio, dabar virtusio pelke, buvo įsikūrusi didelė gyvenvietė. Atliekant kasinėjimus buvo aptikta skirtingų laikotarpių įdomių radinių: žvėrių kaulų, peilių, raktų, arbaleto strėlių antgalių ir kt. Buvo rastos net manikiūrinės žirklutės.Spėjama, kad jomis galėjo naudotis legendomis apipinta didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmona, Vytauto Didžiojo motina Birutė!

Vykstant karams su kryžiuočiais, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pilių skaičius augo. Senųjų Trakų pilis – viena iš seniausių Lietuvos mūrinių pilių – buvo pastatyta strategiškai itin patogioje vietoje. Ant nedidelės kalvos esančią piliavietę juosė gilus, vandens pripildytas griovys. Įdomus faktas, apie kurį byloja XVI a. rašytiniai šaltiniai, kad į pilį būdavo persikeliama tik valtimis. Netgi gerokai vėlesniuose (XIX a.) piliavietės planuose vaizduojamas pakeliamasis tiltas.

Senųjų Trakų pilis – Vytauto Didžiojo gimtinė. Pasak metraščių, apie 1350 m. Trakų kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės šeimoje gimė būsima viena žymiausių Lietuvos istorijos asmenybių. Iki šių dienų šlovinamo kunigaikščio Vytauto valdymo laikais Lietuvos valstybė išsiplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūros!

Persikėlęs į Naujuosius Trakus, valdovas savo gimtąja Senųjų Trakų pilimi rūpintis pavedė benediktinų vienuoliams. Taip buvo įsteigtas vienas pirmųjų vienuolynų Lietuvoje.

Senųjų Trakų piliavietė

Ant neaukštos kalvos įsikūrusi Senųjų Trakų piliavietė yra paskelbta valstybinės reikšmės kultūros paminklu. Nuo XIV a. rašytiniuose šaltiniuose minima pilis, kaip ir pusiasalio pilis, yra priskiriama aptvarinio (arba gardinio) tipo pilims. Iš visų pusių ją juosė 35–40 m pločio, iki 8 m gylio vandens pripildytas griovys, saugojo iš lauko akmenų pastatyta 10 m aukščio gynybinė siena.

Nuo 1316-ųjų Senieji Trakai 7 metams buvo tapę Lietuvos kunigaikštystės sostine. Po pranašiško kunigaikščio Gedimino sapno apie geležinį vilką iškėlus sostinę į Vilnių, ši vieta liko tuometinės Trakų kunigaikštystės ir Žemaitijos seniūnijos sostine. Pilyje rezidavo Lietuvos submonarchai, užtikrinę Lietuvos vakarinių sienų apsaugą ir gynybą.

Karų su kryžiuočiais metu Senųjų Trakų pilis ne kartą buvo puolama ir griaunama. Lemtingas buvo 1391 m. kryžiuočių antpuolis, kuomet stipriai apgriauta pilis daugiau nebuvo atstatyta. Senųjų Trakų gynybinė reikšmė susilpnėjo.

Apie 1410 m. Vytautas Didysis savo gimtojoje pilyje apgyvendino iš Tyneco (netoli Krokuvos) pakviestus benediktinus. Valdovas pastatė medinę bažnyčią, paskyrė vienuoliams dešimtinę dvaro žemės, du ežerus. Vienuolynas gyvavo iki XIX a. vidurio, kai jį uždarė Rusijos imperijos administracija.

Šiandien senojoje piliavietėje stovi XVIII–XIX a. sankirtoje perstatytas vienuolyno ir neogotikinės bažnyčios ansamblis. Piliakalnio šlaitus puošia antrą šimtmetį skaičiuojančios vienuolyno sodo liepos. Šalia buvusios piliavietės spiečiasi Senųjų Trakų gatvinis kaimas, kuriam suteiktas architektūrinio draustinio statusas.

Vytauto Didžiojo kelias

Senųjų Trakų link veda istorijos mylėtojų dabar pamėgtas kelias. Minint 570-ąsias kunigaikščio mirties metines, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija įrengė simbolinį Vytauto Didžiojo kelią. Į šį projektą įsitraukė ir Senųjų Trakų bendruomenė. 2000 m. visuomenei pristatytas kelias – tai maršrutu Trakai–Senieji Trakai išsidėsčiusios devynios stotelės,devyni koplytstulpiai, simbolizuojantys svarbius Vytauto Didžiojo gyvenimo įvykius, jo nuopelnus. Internete arba turizmo informacijos centre galima rasti Vytauto kelio žemėlapį, tiksliai žymintį kiekvieno koplytstulpio vietą.

Pirmasis pasitinka anksčiausiai (1998 m.) pastatytas koplytstulpis, vaizduojantis šv. Jurgį. Ant nedidelės kalvelės, nuo kurios atsiveria vaizdas į Trakų salos pilį bei Trakų baziliką, stovinti skulptūra simbolizuoja didžiojo kunigaikščio karingą būdą, nuožmias bei pergalingas jo kovas. Nuo čia prasideda kelias į istorinę Lietuvos sostinę – Senuosius Trakus. Vytautą Didįjį, kaip pilių bei bažnyčių statytoją, įprasmina šv. Kazimiero koplytėlė. Benediktinų įkurdinimą Senuosiuose Trakuose mena šv. Benediktui skirtas koplytstulpis.

„Pabėgimas į Egiptą“ vaizduoja ant žirgo jojančią porą – tai karaimų atvykimo į Lietuvą simbolis: moteris laiko pintinę su agurkais, taip primindama, kad būtent karaimai į šalį iš tolimojo Krymo atgabeno šią daržovę bei jos auginimo tradicijas. Istorinė Egipto karalaitė – studentų globėja šv. Kotryna Aleksandrietė – įprasmina Vytauto pastangas siųsti jaunimą studijuoti į Vakarų Europą ir pirmąjį Lietuvos studentą Krokuvos universitete Mykolą iš Senųjų Trakų!

Įvažiuojant į Senuosius Trakus stovi kunigaikščio tėvus Kęstutį ir Birutę pagerbianti skulptūra. Rankose juodu laiko taip ir negautą Vytauto Didžiojo karūną. „Sopulingoji Pieta“primena apie liūdną Kęstučio žūtį Krėvos pilyje. Šis koplytstulpis susilaukė ypatingo vietos gyventojų dėmesio: prie jo dažnai meldžiamasi, puoselėjamas gėlių darželis. Pačioje Senųjų Trakų piliavietėje stovi Švč. Marijos su Kūdikiu skulptūra, simbolizuojanti skaisčią motinystę ir prisirišimą prie gimtinės.

Paskutinė ir vėliausiai pastatyta skulptūra – iš medžio padarytas sėdintis kunigaikštis Vytautas, vienoje rankoje laikantis kalaviją, kitoje – Lietuvos valstybės simbolį Vytį.

Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčia

Adresas: Pilies g. 1, Senųjų Trakų k., Senųjų Trakų sen.

Senųjų Trakų piliavietėje stovi XVIII–XIX a. sankirtoje perstatytas vienuolyno ir neogotikinės bažnyčios ansamblis. Piliakalnio šlaitus puošia antrą šimtmetį skaičiuojančios vienuolyno sodo liepos. Šalia buvusios piliavietės spiečiasi Senųjų Trakų gatvinis kaimas, kuriam suteiktas architektūrinio draustinio statusas.

Kunigaikštis Vytautas, norėdamas, kad gimtoji Senųjų Trakų pilis būtų išsaugota ir prižiūrima, popiežiaus Inocento VII palaiminimu 1405 m. pakvietė joje apsigyventi vienuolius benediktinus. Valdovas padovanojo vienuoliams dešimtinę dvaro žemės, sklypą su daržais ir net 2 ežerus, o netoliese pradėjo statyti medinę bažnyčią. Netrukus buvo įkurta ir Senųjų Trakų parapija.

XIX a. pabaigoje pagal architekto Apolinaro Mikulskio projektą iš buvusio benediktinų vienuolyno mūrų iškilo neogotikinio stiliaus bruožų turinti bažnyčia, kurios pagrindinio fasado bokštai suteikia ypatingo grakštumo ir didingumo.

Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčios interjeras puošnus, bet kuklus, išlaikyta benediktinams būdinga ikonografija. Trijose koplyčiose ir devyniuose altoriuose galima pasigrožėti išskirtinėmis skulptūromis bei paveikslais. Ypatingo dėmesio yra vertos šv. Augustino ir šv. Benedikto skulptūros, šoniniai altoriai, skirti šv. Benedikto ir jo dvynės sesers šv. Scholastikos garbei.

Vienas iš vertingų vaizduojamojo meno darbų bažnyčioje – Simono Čechavičiaus XVIII a. tapytas paveikslas, vaizduojantis šv. Benediktą. Taip pat verta atkreipti dėmesį į Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą, sukurtą XVII a. Kadaise bažnyčioje kabėjo ir Vytauto Didžiojo portretas... Bažnyčios šventoriuje stovi Švč. Marijos su Kūdikiu koplytstulpis. Tai vienas iš 9 koplytstulpių, sukurtų simboliniame Vytauto Didžiojo kelyje. Senųjų Trakų piliavietėje esanti skulptūra simbolizuoja skaisčią motinystę ir prisirišimą prie gimtinės. Tiesa, dažnai daroma aliuzija į pagonę vaidilutę Birutę, laikančią savo sūnų Vytautą ant rankų.

Viešpaties Apreiškimo vienuolynas Senųjų Trakų piliavietėje

Adresas: Pilies g. 1, Senųjų Trakų k., Senųjų Trakų sen., Trakų r. sav.

XV a. pradžioje Senųjų Trakų pilis jau kurį laiką buvo praradusi savo gynybinę reikšmę, mat buvo pastatyta Naujųjų Trakų (šiandien – tiesiog Trakų) salos pilis, kuri ir įgijo pagrindinės gynybinės pilies statusą. Tad Vytautas Didysis į gimtąją savo pilį pakvietė brolius benediktinus iš Tyneco, miesto netoli Krokuvos (dabartinės Lenkijos teritorijos).

Valdovas pastatė medinę bažnyčią, paskyrė vienuoliams dešimtinę dvaro žemės, du ežerus. Vienuolynas gyvavo iki XIX a. vidurio, kai jį uždarė Rusijos imperijos administracija.

Vienuoliai pasižymėjo kontempliatyvaus gyvenimo būdu, daug dėmesio skyrė maldai, meditacijoms bei kitoms dvasinėms praktikoms. Jie apaštalavo jiems pavestose valdose, prie abatijos buvo įsteigę parapinę pradžios mokyklą.

Kad benediktinai buvo išsilavinę ir teikė dėmesį švietimui, rodo faktas, kad XVIII a. pabaigoje vienuolyno bibliotekoje buvo net 769 knygos. Pasak istorinių duomenų, anuomet spausdintos knygos vertė siekė 8 auksinus, o kai kurių – net 30 auksinų.

Benediktinų vienuolyną Senuosiuose Trakuose ne kartą teko perstatyti, nes medinis statinys iro, be to, nukentėjo nuo gaisro. XVIII a. jo vietoje iškilo nauji, jau mūriniai vienuolyno pastatai. Tačiau po kurio laiko vienuolynas buvo uždarytas, broliai benediktinai išsikėlė į Nesvyžių.

Šiuo metu Senuosiuose Trakuose Viešpaties Apreiškimo vardą gavusiame vienuolyne gyvena Šv. Jono apaštalinės seserys. Restauruotoje viduramžių pilyje vienuolės įkūrė rekolekcijų namus ir kviečia tikinčiuosius dalyvauti katalikų religinėse susikaupimo ir meditacijos pratybose. Seserys rengia ir kitokio pobūdžio religines šventes, rūpinasi vietos jaunimu, net buvo priglaudusios bardų festivalio dalyvius.

Pirmadienis Šv. Jono apaštalinėms seserims – vadinamoji dykumos diena. Ji skirta visiškai vienatvei ir tyliai maldai. Kitomis savaitės dienomis vienuolynas atrakintas, laikomos šv. Mišios, garbinamas Švč. Sakramentas.

http://www.senujutrakuvienuolynas.org/

Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo cerkvė

Adresas: Vytauto g. 32, Trakai

Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo stačiatikių cerkvė yra Trakų miesto centre, Maironio ir Vytauto gatvių kampe. Vieno bokšto, be varpinės.

Stačiatikių cerkvę statyti Trakuose buvo nuspręsta 1861 m. Jos statybai 6000 rublių paaukojo Rusijos imperatorienė Marija Aleksandrovna, o 50 tūkstančių plytų davė G. Adelsonas, Kauno ir Panerių geležinkelio tunelių statytojas.

Cerkvės statybos darbai prasidėjo 1862 m. gegužės 8 d., kai cerkvės statybos darbų priežiūrai vykdyti buvo paskirtas Valstybės turtų rūmų inžinierius A. Polozovas.

Inžinierius A. Polozovas pritaikė tipinį cerkvės projektą pasirinktai statybos vietai. Mūrinis pastatas liko standartinės struktūros ir formų stačiatikių kulto statiniu be jokių individualių bruožų.

1862 m. rugpjūčio 18 d. įvyko statybos darbų pradžios iškilmės, o 1863 m. rugsėjo 22 d. cerkvė jau buvo pašventinta, suteikiant jai seniau miesto pietiniame gale buvusios Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvės vardą.

Už sėkmingą darbą inžinieriui A. Polozovui Rusijos imperatorienė padovanojo auksinį žiedą su brangakmeniais, kurį jam įteikė Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas.

Pastatyta cerkvė neturėjo varpinės. Jos projektą 1868 m. parengė architektas Samoilovas. Cerkvė statyta 1863 m. Lietuvoje vykusio sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią numalšinimui paminėti.

Cerkvė nukentėjo I pasaulinio karo metais, kai apšaudant mieste įsitvirtinusių rusų pozicijas, buvo nugriauti cerkvės bokštai ir nuplėštas stogas.

Cerkvė yra stačiatikių bendruomenės nuosavybė.

Plaketė, skirta Napaleono žygio 200-ųjų metinių įamžinimui

Vytauto g. 33, Trakai

Prasidėjus 1812 m. karui per Trakus ir apylinkes žygiavo du prancūzų armijos korpusai – 4-asis italų ir 6-asis bavarų. Miestas apsigynė nuo prancūzų, nors buvo apiplėštas miesto vaito palivarkas, sunaikintas dominikonams priklausęs Rykantų palivarkas, apiplėšti ir sudeginti dominikonų vienuolyno pastatai. Klebonas Andrius Čiurška-Čerskis organizavo bažnyčios turto apsaugą nuo plėšikaujančių maršalo Davu (Louis Nicolas Davout) kareivių. Kai prie bažnyčios pasirodydavo kariai, buvo pradedama skambinti varpu, kad sukelti visus likusius miestelėnus bažnyčiai ginti. Taip kunigas išgelbėjo stebuklingąjį Dievo Motinos Trakų Madonos paveikslą bei kitas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios brangenybes.

Trakų miesto savivaldybės užsakymu 2012 m. tai progai įamžinti buvo pagaminta dekoratyvinė atminimo lenta. Plaketė, skirta Napaleono žygio 200-ųjų metinių įamžinimui pastatyta lygiai toje pačioje vietoje nuo kurios 1812 m. liepos 4 d. vokiečių dailininkas Albrechtas Adamas (1786-1862) piešė Trakų šv. Mergelės Marijos bažnyčią. Būtent tą dieną Trakuose, priešais dabartinės savivaldybės aikštę įsikūrė Napoleono armijos IV korpuso štabas, vadovaujamas generolo, Italijos vicekaraliaus Eženo De Boarne. Plaketės skulptūrinė kompozicija ir yra kopija būtent to litografinio paveikslo vaizdo. Atsistojus prie plokštės, galima sulyginti kiek pasikeitė vaizdas per 200 metų. Vaizdas praktiškai nepakito, tik, kad nebeliko medinio tilto per upelį ir pačio upelio…

Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika

Adresas: Birutės g. 5, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Ežerų apsuptame Trakų pusiasalyje puikuojasi Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika. Trakų salos pilies rūmams savo mastu ir didybe prilygstanti bažnyčia 2017 m. buvo pašventinta kaip bazilika – šis titulas suteikiamas tik ypatingą reikšmę turintiems maldos namams.

Lietuvoje iš viso yra 8 bazilikos: Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra, Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra ir Kristaus Prisikėlimo bazilika, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo, Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ir Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos. Pasaulyje bazilikomis pašventinta apie 2 tūkstančiai šventovių.

XV a. Vytauto Didžiojo funduota bažnyčia yra netaisyklingo stačiakampio formos, joje darniai persipina gotikos ir baroko bruožai. Bažnyčios sienose atidengti freskų fragmentai primena Bizantijos laikotarpiui būdingą stilistiką, kokia buvo naudota ir Trakų salos pilyje. 

Bazilikoje saugomas gausus sakralinis bei dailės lobynas: molbertiniai paveikslai, memorialiniai paminklai, įvairūs relikvijoriai, taurės, XVIII a. žvakidės, amžinosios ugnies lempa ir kt. Išskirtinio dėmesio vertas Dievo Motinos paveikslas, garsėjantis stebuklais bei malonėmis. Šiam, pirmajam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais oficialiai popiežiaus Klemenso XI auksinėmis karūnomis vainikuotam paveikslui buvo suteiktas Ligonių Užtarėjos titulas. Įdomu, kad Dievo Motinos paveikslą nuo senų laikų gerbia tiek katalikų, tiek stačiatikių, musulmonų religinės bendruomenės.

 Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d. Trakų bazilika švenčia garsiojo bazilikos paveikslo karūnavimo jubiliejų, todėl 2018-ieji paskelbti Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – metais, o 2017 m. pašventintų naujų bazilikos varpų gaudesys iškilmingai neša žinią apie šventinius metus.

Trakų šventovę aplanko daugybė tikinčiųjų ne tik iš Lietuvos. Ypatingos iškilmės – kasmetiniai Žolinės ir Trakinių atlaidai – pritraukia piligrimus iš kaimyninių ir iš tolimesnių kraštų. Atlaidų metu maldininkai dalyvauja eisenoje nuo Vilniaus Aušros Vartų iki Trakų bazilikos – beveik 30 km!

Trakų bazilika

Dvasinis Trakų miesto centras – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika – pasižymi išskirtine istorija. Ji niekuomet nebuvo uždaryta, perleista kitos konfesijos žinion ar naudota kitoms, ne religinėms, reikmėms. 

Ši bažnyčia – ne tik unikalus tikėjimo ir Lietuvos kultūros istorijos paminklas. Itin garbingas bazilikos titulas jai suteiktas pagal specialius kriterijus, nustatytus Domus Ecclesiae, t. y. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos dekrete. Kriterijai taikomi tiek pastatui, tiek gyvajai Bažnyčiai, t. y. joje besirenkančiai tikinčiųjų bendruomenei. Pažymima išskirtinė bažnyčios istorinė svarba valstybei ar regionui, pastato iškilmingumas, tikinčiųjų bendruomenės tikėjimo sklaidos ir artimo meilės darbai.

Be to, bazilikos titulu pabrėžiamas ypatingas bažnyčios ryšys su popiežiumi. Juk Trakų bazilikos pagrindiniame altoriuje šešis šimtmečius pagarbiai kabo Dievo Motinos paveikslas, kuris prieš 300 metų susilaukė popiežiaus Klemenso XI dovanotų karūnų. Vertas dėmesio ir 2015 m. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje pašventintas paminklas Jonui Pauliui II.

Bazilikos titulo suteikimas įpareigoja rodyti pavyzdį kitoms bažnyčioms aktyviu bendruomenės gyvenimu, sielovada bei vedant šventines liturgines apeigas. Bazilikos supažindina su popiežiškaisiais dokumentais, traukia piligrimus, dvasingumo ištroškusius žmones. 

Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje Šv. Mišios laikomos kasdien lietuvių bei lenkų kalbomis.

Dievo Motinos paveikslas

Dar prieš susilaukiant popiežiaus pripažinimo, apie Švč. Mergelę Mariją ir jos Kūdikį vaizduojantį paveikslą sklido garsas po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Nuo pat pirmų XVII a. metų prie paveikslo buvo kabinami votai, padėką už sulauktas stebuklingąsias malones išreiškiančios dovanos, pavyzdžiui, širdelės pavidalo dirbinėliai iš tauriųjų metalų ar vėriniai. Prie Dievo Motinos paveikslo dabar priskaičiuojama beveik 400 votų!

Originalus gotikinių bruožų XV a. tapytas paveikslas turi ypatingą istorinę reikšmę. Kitoje paveikslo pusėje užrašyta, jog tai Bizantijos imperatoriaus Emanuelio II Paleologo dovana Lietuvos valdovui – Vytautui Didžiajam – krikšto proga. Tas pats užrašas byloja, jog tai Dievo Motina Nikopėja, kas graikų kalboje reiškia „pergalingoji“. Tikima, kad XII a. pradžioje Nikopėja padėjo imperatoriui palaužti persų apgultį ir grįžti į Konstantinopolį, dėl to Bizantijos imperatoriai šią Madoną laikė savo asmens bei sostinės globėja.

Pagrindiniame Trakų bazilikos altoriuje kabantis stebuklingasis paveikslas bėgant amžiams buvo pertapytas. Restauratorių tyrimai parodė, kad ankstesnis Marijos atvaizdas buvo gotikos stiliaus, Švč. Mergelė vaizduota stovinti, vienplaukė, galbūt su rožių vainiku ant galvos. Paveikslas, matyt, pasirodė esąs per didelis naujam altoriui, todėl nupjauta apatinė jo dalis, iš naujo išraižytas ir perauksuotas fonas, Marijos figūra pertapyta bizantine stilistika, virš paveikslo kabo anksčiau patį paveikslą puošusi prabangi karūna. Marijos su Kūdikiu atvaizdas žavi auksuotais kalstytos sidabro skardos aptaisais bei popiežiaus dovanotais auksiniais vainikais. Smulkios raižybos XV–XVI a. sandūra datuojamas auksinis fonas nugramdytas ir taip pat perraižytas.

Varpai

Jubiliejinių metų proga 2017 m. konsekruojant didįjį bazilikos altorių, buvo iškilmingai pašventinti nauji varpai. Jie išlieti garsioje brolių Kruševskių varpų liejykloje Vengruve, Lenkijoje. Didysis varpas yra skirtas Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – garbei. Jis sveria net 700 kg! Antrasis, kiek mažesnis, varpas žymi Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį. 

2017–2018 jubiliejiniai metai

Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d. – ypatingi metai. Popiežiaus Pranciškaus vainikuota Trakų bazilika žymi 300 metų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo jubiliejų. Be to, sukanka 100 metų nuo Lietuvos valstybės atkūrimo. Lietuvos vyskupai ir Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbė Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – metais. Naujieji bazilikos varpai iškilmingai garsina šią žinią. 

Trakų Dievo Motinos paveikslo svarba Lietuvos istorijoje neginčijama. Paveikslo karūnavimo jubiliejaus proga organizuojami sakraliniai ir kultūriniai renginiai: tarptautinis mariologinis kongresas, teminės paskaitos, konferencijos, kas mėnesį kviečiama rinktis Maldai už miestą ir Tėvynę, kurios metu prašoma taikos ir gerovės Lietuvos bei viso pasaulio gyventojams.

AJ Šokolado skulptūrų muziejus

Adresas: Vytauto g. 4, Trakai

Šokolado skulptūrų muziejuje eksponuojama daugiau nei šimtas per pastaruosius metus meistrų sukurtų skulptūrų. Muziejuje įrengti keturi kambariai. Kiekviena salė – skirtinga. Majų, Kolumbo, filmo „Šokoladas“ ir „Smagaus gyvenimo“ – tokios temos vyrauja juose.
Didžioji dalis kūrinių iš saldžios masės yra natūralaus dydžio. Mažiausia skulptūrėlė – maždaug žmogaus delno. Ekspozicija kas kelis metus bus atnaujinama ir joje atsiras vis naujų šokoladinių personažų.

Muziejuje galima apžiūrėti Lietuvos rekordininko, dailininko Valerijaus Šatunovo kurtus paveikslus, dėl savo išskirtinumo sulaukusius daugelio pasaulio leidyklų dėmesio. Į mūsų šalies pasiekimų knygą jis įtrauktas kaip autorius, sukūręs daugiausia viename paveiksle skirtingų vaizdų – „Barono Katino šypsena“ pavadintame darbe vaizdai nutapyti ant vienos 120 × 80 cm dydžio drobės akriliniais ir liuminoforiniais dažais. Keičiant jų apšvietimą ir padėtį apverčiant, matomi skirtingi vaizdai.

Šokoladinių skulptūrų muziejaus idėjos autorius – Algimantas Jablonskas
Šokololado skulptūrų muziejaus kūrėja – Elena Kliment
Paveikslų ekspozicijos autorius dailininkas – Valerijus Šatunovas

Darbo laikas:
Pirmadieniais – sekmadieniais  10.00 – 20.00 val.

Bilietų kaina:
5 Eur./ suaugusiems
2,5 Eur./ vaikams iki 10 metų ir senjorams
Bilietus galima įsigyti tk vietoje

Kontaktai ir informacija:
Tel. +370 655 71 143
info@ajsokoladas.lt
www.ajsokoladas.lt

Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis

Adresas: Vytauto ir Karaimų gatvių sandūra, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis – vienas iš svarbesnių Trakų miesto akcentų. Šis 14 metrų aukščio koplytstulpis yra įrengtas pačioje Trakų miesto šerdyje, Karaimų ir Vytauto gatvių sankirtoje, buvusios Rotušės aikštės centre. Rašytiniai šaltiniai byloja, kad jau XVII a. viduryje čia stovėjo mūrinė kolona su statula.

Klasicistinio stiliaus koplytstulpis su žvejų ir vandens apsuptų miestų globėjo statulaTrakų krašto gyventojams yra svarbus ir garbinamas simbolis. Po 1863 metų sukilimo caro valdžia įsakė nuversti šventojo skulptūrą ir pasiūlė už tai nemažą pinigų sumą. Sakoma, kad vietos gyventojai pasipriešino ir nesutiko vykdyti caro įsakymo. Visgi vienas nenaudėlis stvėrė kirvį ir buvo besiruošiąs sunaikinti skulptūrą, bet nukrito nuo kopėčių ir susilaužė koją. Trakų policijos viršininkui teko iškviesti kazokus, kurie ir nugriovė šventojo skulptūrą.

1935 metais į koplytstulpį buvo įkeltas naujas šv. Jono Nepomuko atvaizdas, jį sukūrė Vilniaus skulptorius Stanislovas Hornas–Poplavskis. Pokario metais jai vėl iškilo grėsmė. Šįkart uolūs ateistai medinį Nepomuką išėmė iš koplytstulpio ir įmetė į ežerą! Apie tai sužinoję Trakų muziejaus darbuotojai išgriebė skulptūrą iš ežero gelmių ir ėmėsi saugoti muziejaus fonduose. Vietoj šventojo statulos ant kolonos buvo įmontuoti keturi laikrodžiai, tačiau neilgai trukus jie sugedo – visi pradėjo rodyti skirtingus laikus.

Šiandien koplytstulpyje stovi restauruota šv. Jono Nepomuko skulptūra. 1990 metais Trakų miesto globėjo atvaizdas buvo garbingai sugrąžintas į savo pradinę vietą.

Legendos byloja

Apie šv. Jono Nepomuko koplytstulpį sklando nemažai legendų. Viena byloja, kad XVIII a. Užutrakio dvaro savininkui Laurynui Odinecui plaukiant Galvės ežeru staiga kilo smarki audra ir šis pradėjęs skęsti. Prisiminęs šv. Nepomuką dvarininkas ėmė iš visos širdies jam melstis ir prašyti pagalbos. Ėmė ir nurimo audra – taip pat staiga kaip prasidėjusi, o išsigelbėjęs Odinecas, atsidėkodamas šventajam už malonę, pastatė jam Turgaus aikštėje skulptūrą.

Kitas pasakojimas yra apie tai, kad kai caro valdžia išėmė statulą iš koplytstulpio, vietos gyventojai neapsakomai nusiminė. Pradėta tikėti, jog kiekvieną pavasarį Galvės ežeras pasiglemš po žmogaus gyvybę, jei šv. Nepomukas negrįšiąs ant kolonos. Laikui bėgant šis pasakojimas kiek pakito – kalbėta, jog ežeras žiemą neužšąla, o pavasarį ledas netirpsta tol, kol negauna aukos.

Šv. Jono Nepomuko gyvenimas

Jonas Nepomukas gimė apie 1340 metus Čekijoje, netoli Prahos esančiame mažame miestelyje Pomuke (dabartiniame Nepomuke), užaugęs studijavo teologiją ir kanonų teisę Prahos bei Paduvos universitetuose.

Būdamas 40-ties Nepomukas buvo įšventintas į kunigus, vėliau paskirtas Prahos Šv. Vito katedros kanauninku, t. y. aukštesniuoju katalikų dvasininku, kapitulos nariu. Čekijos karaliaus Vaclovo IV Liuksemburgiečio žmona Joana savo nuodėmes išpažindavo tik šiam kunigui. Sakoma, kad karalius Vaclovas, įtardamas žmoną neištikimybe, bandė priversti Nepomuką išduoti išpažinties paslaptį. Tačiau kunigas nepakluso ir šitaip užsitraukė karaliaus nemalonę.

Neilgai trukus karalystėje kilo ginčas dėl bažnyčios įtakos valstybei. Jonas Nepomukas gynė Prahos arkivyskupo Jano Jenšteino viršenybę prieš karalių Vaclovą IV, šitaip jį dar labiau užrūstindamas. Karalius įsakė kunigą suimti, ištardyti, kankinti ir nužudyti. Manoma, kad 1393 m. kovo 19-osios naktį jį surištą nuo arkinio Karolio tilto įmetė į Vltavos upę. Dėl to Nepomukas laikomas tiltų globėju ir sergėtoju nuo vandens nelaimių.

Laikui bėgant jis imtas garbinti kaip kankinys, išpažinties paslapties gynėjas. 1721 m. popiežius Inocentas XIII paskelbė Joną Nepomuką palaimintuoju, o 1729 m. popiežius Benediktas XIII kanonizavo, t. y. paskelbė šventuoju.

Trakų globėjas

Iš Čekijos šv. Jono Nepomuko kultą dar XVIII a. antroje pusėje į tuometinę Lietuvos–Lenkijos valstybę atnešė jėzuitai. Greitai šis vardas tapo vienu žinomiausių ir plačiai garbinamu. Įdomu, kad tuometinis valdovas Augustas II šv. Joną Nepomuką – greta šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero – išrinko valstybės patronu, t. y. valstybės globėju ar užtarėju. Šventojo vardu buvo įkurta brolija Vilniuje, pavadintos kelių kaimų bažnyčios, o ežerais nusėtoje Utenos srityje aptinkamos jam skirtos koplytėlės. Liaudies jis dažnai vadinamas tiesiog Joneliu.

Šv. Jono Nepomuko diena švenčiama gegužės 16-ąją. Jis laikomasČekijos, kunigų,upeivių, sielininkų, žvejų, malūnininkų, jūrininkų bei tiltų globėju, saugančiu nuo potvynių ir visų vandens nelaimių. Tikima, kad šv. Nepomukas gelbsti skęstančiuosius ir visus neteisingai apkaltintus ar nuteistuosius.1935 metais šis šventasis buvo paskelbtas Trakų miesto globėju.

Mene šv. Nepomukas dažniausiai vaizduojamas vilkintis balta kamža arba rochete, t. y. baltu plačiu, kelius siekiančiu liturginiu drabužiu, kokį dėvi tik aukštesnieji dvasininkai – prelatai, vyskupai ar kanauninkai. Dažnai rankose laiko knygą, krucifiksą arba palmės šakelę, kuri krikščionims simbolizuoja kankinystę, dvasios pergalę prieš kūną arba rojų. Dar vienas išskirtinis šv. Jono Nepomuko atributas vaizduojamajame mene – nimbas su penkiomis žvaigždutėmis. Tai legendą menantis ženklas, mat sakoma, kad šventąjį numetus nuo tilto Vltavos upėje sužibo žvaigždės.

Romantiškasis Trakų Supynių parkelis

Adresas: Karaimų g. 1A, Trakai

Priešais Šv. Jono Nepomuko skulptūrą įrengtas jaukus, lemputėmis apšviestas Supynių parkelis. Tai – pati mėgstamiausia visų trakiečių, ypač įsimylėjusių porų vieta. Čia gera būti ir dalintis savo jausmais ar tiesiog tyloje svajingai žiūrėti į raibuliuojantį ežerą.

Per nemažą laiko tarpą Supynių parkelis tiek prisipildė romantiška, meilės kupina energija, kad žmonės kalba, jog sutemus ir atsisėdus ant supynių, kažkur vandenyje gali išvysti savo ateitį, susijusią su meile ar šeima.

Ar tai tikrai tiesa? Kviečiame atvykti ir patiems išbandyti!

Buvęs Rusijos imperijos paštas

Adresas: Karaimų g. 5, Trakai

 

Buvęs Rusijos imperijos paštas yra Karaimų ir Kęstučio gatvių sandūroje. Pagrindinis pastato fasadas atgręžtas į Karaimų gatvę. Pietinėje pusėje sklypą riboja Kęstučio gatvė, o šiaurinėje – Karaimų g.7 namo valda.

Namas vieno aukšto, pailgo tūrio. Stačiakampio simetriško plano, su prieangio iškyša pietvakarinėje pusėje. Iš prieangio yra durys į tambūrą, abipus jo dviem eilėmis išdėstytos patalpos. Pamatai akmenų ir plytų mūro, tinkuoti. Sienos apipjautų rąstų, iš lauko apkaltos stačiomis lentomis su siūlių užtaisais, nudažytos. Stogas pusskliautis; gegnės ir atramos sujungtos mediniais kaiščiais.

Fasadus skaido skirtingais tarpais išdėstyti keturių dalių stačiakampiai langai su figūriniais apvadais. Pagrindinio fasado vidurį pabrėžia XX a. 4-to dešimtmečio pradžioje įrengtas prieangis su dviem supaprastinto toskaninio orderio mūrinėmis masyviomis kolonomis, laikančiomis medinį trikampį frontonėlį su pusapskričiu švieslangiu. Pastogę juosia siauras karnizas.

Senasis paštas–būdingas XIX a. pradžios Trakų miesto pastatas. Jį 1810 m. pasistatė dominikonai, rezidavę Pusiasalio pilyje. 1864 m. panaikinus vienuolyną, jis atiteko Trakų apskrities policijos valdybai. Stogas buvo dengtas malksnomis, fasadus skaidė 11 langų. Kieme stovėjo du ūkiniai pastatai. 1887 m. namas perduotas Vilniaus pašto ir telegrafo apygardai. 1895 m. architektas Aleksandras Polozovas apmatavo namus ir vadovavo jų remontui. Po remonto namas atrodė beveik kaip dabar, tik prieangis buvo medinis, uždaras, drožiniais papuošta pastoge. Buvo 11 dviem eilėmis išdėstytų patalpų, viduryje – virtuvė. Namas remontuotas 1899, 1911 ir 1923-25 m. 1925 m. jame buvo operacijų ir bendroji salė, telegrafas, archyvas, 5 gyvenami kambariai. Manoma, kad mūrinės prieangio kolonos pastatytos XX a. 4 dešimtmetyje. Paštas čia veikė iki 1960 m., o vėliau pastatas pritaikytas kitokioms administracinių įstaigų reikmėms.

Sklypas sąlyginai lygus, kiek pakilęs nuo dabartinių gatvių lygio, kiemo pusėje įrengtas akmenų grindinys, kuris vedė prie anksčiau buvusių ūkinių trobesių.1985-86 m. senasis paštas pilnai perstatytas, naudojant tokias pat statybines medžiagas ir darbų technologijas bei tiksliai išlaikant ir atkuriant pagal atliktų tyrimų duomenis pastato planinę, tūrinę struktūras bei fasadų architektūrinę išraišką ir elementus (mūrines krosnis).

Dabartiniu metu čia įsikūrusi Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.

Trakų pusiasalio pilies liekanų ir kitų statinių kompleksas

Adresas: Kęstučio g. 4, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Neeilinio grožio ežerais nusėtą Trakų kraštą nuo žilos senovės garsina trys pilys. Pirmoji, kunigaikščio Gedimino pastatyta Senųjų Trakų pilis – Vytauto Didžiojo gimtinė – stūkso apie 4 km pietų kryptimi nuo Trakų senamiesčio. Naujųjų Trakų salos pilis – XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybinės architektūros šedevras! Kartu su Trakų pusiasalio pilimi jos buvo tuometinės valstybės ekonominės bei karinės galios liudijimas.

Įsidėmėtina, kad gotikinė salos pilis yra vienintelė tarp ežerų stovinti pilis ne tik Lietuvoje, bet visoje Centrinėje bei Rytų Europoje! Tuo tarpu savo mastu salos pilį aplenkusi pusiasalio pilis buvo viena didžiausių XV a. Lietuvos gardinio (arba aptvarinio) tipo pilių. Anuomet ji buvusi ne tik didesnė, bet ir svarbesnė už pastatytąją saloje.

Laikui bėgant, Trakų pusiasalio pilies paskirtis kito. Kadaise ypatingos reikšmės gynybinė pilis buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir jų sūnų rezidencija. Vėliau ji tapo aukštos kilmės valstybės priešų kalėjimu, XVII a. pabaigoje čia įsikūrė dominikonų vienuolynas, o caro laikais – policija ir teismas. Per Antrąjį pasaulinį karą pilyje veikė gestapas, pokario metais – KGB kalėjimas.

Šiandien pusiasalio pilis, priklausanti Trakų istorijos muziejui, sutvarkyta ir pritaikyta lankymui. 2005 m. atidaryta sakralinio meno ekspozicija kviečia apžiūrėti daugiau kaip 200 išskirtinių, bažnyčios gyvenimą menančių eksponatų. Kiekvienas čia apsilankęs sužinos, kas yra monstrancija, arnotas, albarelas ir pan.

Aukų kalnas – aukščiausia pusiasalio vieta, vienas iš tūkstančio Lietuvos piliakalnių. Nuo 17 metrų aukščio lapuočiais apaugusios kalvos atsiveria nuostabus vaizdas – pusiasalį skalaujantys Trakų ežerai ir raudona gotikinė salos pilis. Pasak vienos legendos, kalno pavadinimas kilęs dėl čia vykdavusių pagoniškų aukojimo apeigų. XIX a. viduryje tyrinėjant kalną buvo rastas skylėtas šaukštas. Grafo Eustachijaus Tiškevičiaus nuomone, jis buvo naudojamas pagoniškuose aukojimo dievams ritualuose kraujui semti. 

Kasmet pusiasalio pilies teritorijoje rengiama viduramžių šventė traukia savo ypatinga senovės atmosfera. Čia susirenkantys senųjų amatų meistrai, pirkliai, riteriai, meno ansambliai, o kartais net raganiūkštės, kiekvieną smalsuolį supažindina su savo veikla ir jos įmantrybėmis.

Pusiasalio pilis

Apie Trakų pusiasalio pilį rasta tik negausių rašytinių šaltinių. Žinoma, kad pilis čia jau stovėjusi XIV a. pabaigoje. Dar vadinama Didžiąja pilimi, ji buvo Trakų ir Vilniaus gynybinio komplekso dalis. Galvės bei Lukos (Bernardinų) ežerų supama, mūriniais gynybiniais statiniais sutvirtinta pilis kurį laiką buvo didesnė ir svarbesnė nei šiandien geriau žinoma ir lankytojų pamėgta salos pilis.

XV amžiuje Didžiosios pilies reikšmė pradėjo nykti. Pilies teritorijos žemės buvo dalijamos kilmingiesiems, o pačioje pilyje kalinami aukštos kilmės valstybės priešai ir belaisviai. Pasakojama, kad kiek vėliau miestelėnai pradėjo ardyti pilies sienas, rinkdami plytas ir akmenis savo gyvenamųjų namų statyboms.

Pusiasalio pilis – viena iš didžiausių gardinių (vadinamų aptvarinių) pilių Lietuvos teritorijoje. Tokio tipo pilies vidinį kiemą juosia gynybinės sienos su šaudymo angomis, bokštais ir vartais. Šio tipo pilys dažniausiai buvo statomos vandeningose ar natūraliai sunkiai prieinamose vietovėse. Vandens telkiniai, statūs šlaitai, gilūs grioviai ar aukšti pylimai sudarė rimtas kliūtis priešų kariams kėsintis į pilį.

Viduramžiai atgyja

Kasmet birželio viduryje pagrindine Trakų senamiesčio Karaimų gatve pražygiuojanti eisena veda į pusiasalio pilį. Trakai ir kadaise didžiausia apsauginė pilis atgyja rengiamos viduramžių šventės proga. Čionai suplūsta įvairiausių amatų meistrai, pirkliai, riteriai, meno atlikėjai, gatvės artistai ir minios svečių. Senovinės muzikos ir kalvių kūjų garsai, šokių ansamblių ir kovos menų pasirodymai, egzotiniai lauko virtuvės kvapai – visa tai ir dar daugiau įsuka į užburiantį viduramžiškos pilies ir miesto gyvenimą.

Aukų kalno papėdėje savo rankų darbo gaminius pristato senąsias technologijas įvaldę amatininkai: batsiuviai, juvelyrai, kailių išdirbėjai, medžio drožėjai ir daug kitų. Puodžių dirbtuvėse demonstruojama, kaip viduramžiais krosnyje buvo žiedžiami virtuviniai rakandai, iš liepų žievės gaminami indai. Šventės svečiams suteikiama puiki galimybė patiems pasigaminti įvairiausių naudingų gaminių: nužiesti puodynę, nukalti vinį ar pasagą, suverti stiklinius karoliukus ir kita.

Šventės akcentas – parodomosios riterių kovos. Organizuojami grupinių kovų turnyrai ir tarptautinės šaudymo iš lanko varžybos. O drąsesnieji šventės svečiai kviečiami išbandyti savo taiklumą svaidant į taikinį kirvius ar šaudant iš lanko strėles. Įspūdingas ir užburiantis vakare atliekamas degančių strėlių šou!

Sakralinio meno ekspozicija

Trakų miesto pusiasalio pilies teritorijoje, buvusio dominikonų vienuolyno koplyčioje lankytojus kviečia sakralinio meno ekspozicija. Joje pateikiama apie 200 įdomių, su bažnyčios gyvenimu susijusių objektų. Tai liturginiai, altoriaus reikmenys, bažnytinė apranga, XVIII a. bažnytiniai varpai. Ekspozicijoje gausu vaizduojamojo meno kūrinių. Tarp šventuosius vaizduojančių paveikslų ir skulptūrų galima apžiūrėti Vytauto Didžiojo portretą.

Pirmieji dominikonų vienuoliai į Trakus atsikraustė XVII a. Gavę žemės Trakų pusiasalio pilies teritorijoje, jie pradėjo statyti klasicistinę, trijų navų su dviem bokštais bažnyčią pagal A. Kosakovskio ir M. Knakfuso projektą, tačiau statybų nebaigė. Daug vėliau vienuolyno prioru tapus teologijos mokslų daktarui Liudvikui Glovickiui, bažnyčios navos perstatytos ir 1822 m. koplyčia buvo pašventinta šv. Arkangelo Mykolo vardu. Po metų atidarytas vienuolynas su vienuolika celių, zakristija, valgomuoju ir virtuve. Prie vienuolyno veikė mokykla.

2010–2012 metais, vykdant Trakų pusiasalio pilies pritaikymo turizmo reikmėms projektą, buvęs dominikonų vienuolynas restauruotas ir išplėsta bei atnaujinta sakralinio meno ekspozicija.

Šiandien koplyčioje nėra aukojamos Šv. Mišios, tačiau dėl veikiančios ekspozicijos šis kultūros ir istorijos paminklas atgavo sakralinę bei meninę dvasią. 

Buvęs Dominikonų vienuolynas

Adresas: Kęstučio g. 4, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Dominikonų, arba Brolių pamokslininkų broliją XIII a. pradžioje įsteigė šventasis Dominykas de Guzmanas, kilęs iš Ispanijos. Lotynų kalboje dominicanis reiškia „Viešpaties šunys“, todėl vienas iš ordino simbolių – baltas šuo su juodomis dėmėmis, nasruose laikantis liepsnojantį deglą. Kontempliatyvų gyvenimą išpažįstantys vienuoliai steigdavo mokyklas, universitetus, kuriuose patys dėstė. Jų tikslas – apaštalauti, skelbti Dievo žodį ir studijuoti. Dažni dominikonų naudojami simboliai: lelija, knyga, rožinis, žvaigždė bei duona.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio XIV a. pabaigoje pastatyta pusiasalio pilis kadaise buvo viena didžiausių Lietuvos gardinio tipo pilių, gal todėl buvo vadinta Didžiąja. Jos paskirtis nuolat keitėsi. Iš pradžių pilis buvo didžiojo kunigaikščio rezidencija, vėliau – aukštos kilmės valstybės priešų ir belaisvių kalėjimas, o XVII a. pabaigoje atiteko dominikonų ordinui.

XVIII a. antroje pusėje šioje teritorijoje vienuoliai pradėjo statyti klasicistinę trinavę bažnyčią su dviem bokštais. Deja, pritrūkus lėšų, ji buvo sumūryta tik iki pirmųjų langų. XIX a. pradžioje nebaigtas statinys rekonstruotas į vienuolyną ir koplyčią. 1822 metais koplyčia buvo pašventinta Šv. Arkangelo Mykolo vardu. Vienuolyno kompleksą sudarė 11 celių, zakristija, mokykla, varpinė, valgomasis su virtuve, arklidė ir vienuolių prižiūrimi daržai bei gėlynai.

Po 1863–1864 metų sukilimo caro valdžiai Trakų dominikonų vienuolyną uždarius, čia įsikūrė policijos areštinė. Tarpukariu vienuolyno patalpose buvo teismo archyvo, policijos valdybos įstaigos. Okupavus Vilniaus kraštą čia veikė Lenkijos pasienio policija, o sovietmečiu pastatas atiteko KGB ir milicijai – čia kalinti politiniai kaliniai. 

Pusiasalio pilies teritorija ne kartą buvo nuniokota. Tačiau XX a. 6 dešimtmetyje susirūpinus Trakų kultūros objektų paveldo išsaugojimu, dominikonų statiniais imta domėtis. 1990 m. iš dalies restauruotose buvusio vienuolyno patalpose įsikūrė Trakų istorijos muziejaus administracija. 2005 metų vasarą koplyčioje atidaryta sakralinio meno ekspozicija atgaivino šią erdvę, grąžindama jai religinę dvasią.

Sakralinio meno ekspozicija

Adresas: Kęstučio g. 4, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Sakralinio meno ekspozicija – tai Trakų miesto pusiasalio pilies teritorijoje veikusio dominikonų vienuolyno koplyčioje 2005 metais atidarytas Trakų istorijos muziejaus padalinys. Lankytojams čia siūloma susipažinti su sakraline bei menine verte svarbiais bažnytiniais atributais, religiniais paveikslais, vienuolių buities rakandais.

Buvusio vienuolyno komplekso erdvė pritaikyta vertingiems darbams eksponuoti. Bažnytinio meno ekspoziciją šiandien sudaro daugiau nei 200 liturginių dirbinių, vertingų vaizduojamojo meno darbų,tarp jų – XVIII a. monstrancija, puošta stebuklingosios Trakų Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdu, unikalus 1709 m. Trakų dominikonų vienuolyno spaudas, Vilniaus auksakalių XVI a. antroje pusėje pagamintas kielikas, yra kitų bažnytinių objektų: liturginių reikmenų, apeiginės kunigų aprangos pavyzdžių, krikšto monetų, bažnytinių spaudų, prelatų ir kanauninkų nešiotų distinktorių ir t. t. Čia taip pat galima apžiūrėti keletą albarelų – žolininkystėje bei medicinos praktikoje naudotų indų, skirtų vaistiniams tepalams laikyti. Po koplyčia restauruotame rūsyje atkurtas vienuolyno virtuvės fragmentas, kur atspindima ordino vienuolių buitis, eksponuojami naudoti rakandai ir kiti daiktai.

Šiandien koplyčioje nėra aukojamos Šv. Mišios, tačiau dėl demonstruojamos nuolatinės ekspozicijos šis kultūros ir istorijos paminklas vėl įgavo sakralinę dvasią.

Sakralinio meno ekspozicija

Restauruotoje dominikonų vienuolyno koplyčioje įrengta ekspozicija supažindina lankytojus su apeigine kunigų apranga ir būdingais aksesuarais. Čia eksponuojamas arnotas – pats puošniausias ir reikšmingiausias liturginis drabužis, išreiškiantis visa gaubiančią Dievo meilę ir simbolizuojantis dvasininko tyrumą, teisumą bei iš Šv. Dvasios gautas malones. Taip pat galima detaliau apžiūrėti vyskupo sandalus, anksčiau vadintus kampadži, mitrą – apeiginę katalikų vyskupų kepurę, siuvamą iš pačių brangiausių medžiagų ir dėvimą iškilmingomis progomis, ir kt.

Svarbiausias katalikų apeigų reikmuo – monstrancija – dažniausiai būna itin puošni.Tai liturginis reikmuo, kuriame laikomas bei garbinamas Švenčiausiasis Sakramentas. Monstrancijos neretai yra gaminamos iš tauriųjų metalų ir puošiamos brangakmeniais. Šioje ekspozicijoje taip pat yra galimybė apžiūrėti monstrancijos dalį melchizedeką bei kieliką – liturginę taurę, kurioje šv. Mišių metu šventinamas eucharistinis vynas ir duona.

Ekspozicija turtinga išskirtinių menų kūrinių. Tarp žymesnių reikėtų paminėti paveikslą „Dominikonai garbina prisikėlusį Kristų“, kuriame, menotyrininkų spėjimu, vaizduojamas dominikonų ordino steigėjas šventasis Dominykas. Taip pat verti dėmesio iš Lietuvos valdovų Gediminaičių dinastijos kilusio šventojo Kazimiero bei Vytauto Didžiojo portretai.

Muziejuje gausu skulptūrinių kūrinių, jie vaizduoja šventąjį Kazimierą, šventąjį Florijoną (gelbėtoją nuo gaisrų, kuris stebuklingai vienu kibiru užgesino degantį namą), šventąjį Joną Nepomuką (Trakų miesto bei į vandens nelaimę papuolusiųjų globėją). Ekspoziciją puošia viena rečiausių lietuvių liaudies mene aptinkamų skulptūrinių kompozicijų – „Paskutinė vakarienė“.

Varpai

Nuo senovės varpo skambėjimas krikščionims simbolizuoja piktųjų dvasių išbaidymą. Aukštuose bokštuose kabantys varpai kviečia žmones susirinkti ir drauge pasidžiaugti švenčių metu, melstis ar susiburti ištikus nelaimei. 

Lietuvoje varpų liejimo amatas vystėsi dar XIV a. O geriausio XVII a. šio amato meistro Jono Delamarso nulieti varpai dar ir šiandien savo garsais puošia Arkikatedros varpinę, Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, Pažaislio bei kitų bažnyčių bokštus.

Deja, XVIII a. Lietuvą prievarta prijungus prie Rusijos imperijos, caro kariuomenė sunaikino daugelį senųjų varpų. Liejininkystės amatas ėmė nykti, o populiarūs tapo atvežtiniai varpai iš Karaliaučiaus, Rusijos, Lenkijos ar Latvijos. Šiandien sakralinio meno ekspozicijoje yra galimybė pamatyti keletą XVIII–XIX a. varpų, kurie buvo nulieti Vilniuje, Prūsijoje, Rygoje ir Vakarų Europoje.

Aukų kalnas

Adresas: Kęstučio g. 4, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Ežerais nusėtas ir upėmis išraižytas stulbinantis Trakų kraštovaizdis išsiskiria ne tik gamtiniu, bet ir gausiu kultūriniu-istoriniu paveldu. Lukos (Bernardinų) ežero vakarinėje pakrantėje esančio pusiasalio smaigalyje net 17 metrų aukštyn kyla piliakalnis, kažkodėl pramintas Aukų kalnu. Nuo retais lapuočių medžiais apaugusios viršūnės atsiveria nuostabus vaizdas į įspūdingą ežerų apjuostą Trakų salos pilį.

Piliakalniu vadinama kalva, kurios viršuje stovi ar stovėjo pilis, pastebimi iš žemių supilti pylimai. Žodis „pilis“, beje, kildinamas iš žodžio „pilti“. Aukų kalnas – vienas iš maždaug tūkstančio Lietuvos teritorijoje priskaičiuojamų piliakalnių.

Pagrindinė Aukų kalno, kaip ir kiekvieno piliakalnio, pirminė paskirtis – pilaitės ir aplink ją įsikūrusios gyvenvietės gynyba. Kalno viršuje įrengtoje aikštelėje apsisaugoti nuo užpuolikų susirinkdavo apylinkių gyventojai, čia telkdavosi kariuomenė. Aukų kalno aikštelės ilgis dabar yra 45 metrai, o plotis – 17 metrų. Piliakalnio saugumą didino aplink jį iškastas net 18 metrų pločio, 3 metrų gylio griovys.

Trakų pusiasalio pilis ir jos gynybinis kompleksas su Aukų kalnu nėra gausiai minimi rašytiniuose šaltiniuose. Manoma, kad pusiasalio pilies statybas XIV a. viduryje vykdė kunigaikštis Kęstutis. Jos trukusios apie 20 metų. Iki tol Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija buvo Senųjų Trakų pilis, esanti už 3 km nuo Trakų miesto.

2005 metais Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Aukų kalnas pripažintas valstybės saugomu objektu. Šiandien šio piliakalnio papėdėje vykdomi įvairūs renginiai: viduramžių šventė, jojimo varžybos, senųjų automobilių parodos ir t. t.

Aukų kalno vardo kilmė

Trakų pusiasalio pilies teritorijoje esantis piliakalnis nuo senų laikų vadinamas Aukų kalnu. Tačiau kodėl duotas šis vardas – mįslė!

Plačiai paplitusi legenda apie ant šio kalno pagonių dievams aukojamas aukas. XIX a. viduryje kalno teritoriją tyrinėjęs grafas Eustachijus Tiškevičius rado skylėtą šaukštą ir galvojo, kad jis galėjo būti naudojamas aukojimo ritualuose kraujui semti… Vėliau šį skylėtą šaukštą tyrinėję archeologai nustatė, jog tai daug naujesnis gaminys. Taigi kol kas nėra rasta jokių patikimų šaltinių, patvirtinančių, kad šis piliakalnis kadaise buvo pagonių aukojimo apeigų vieta.

Piliakalnis – gynybinis statinys

Pagrindinė piliakalnių paskirtis – gynyba, todėl visuomet stengtasi juos įrengti maksimaliai natūraliomis gamtos kliūtimis apsaugotose vietovėse. Aplinkinių vandens telkinių saugomos ar stačiais šlaitais pasižyminčios kalvos – gynybiniu požiūriu ypač patogios piliakalniams įrengti.

Kalvos šlaitų aukštis ir statumas – svarbus piliakalnio neprieinamumo požymis. Papildoma pilies apsauga buvo užtikrinama natūralias gamtines kliūtis įtvirtinant žmonių supiltais pylimais ar iškastais grioviais. Kopimas į apie 17 metrų aukščio stataus Aukų kalno viršūnę gali būti nemenkas iššūkis. Laimei, šiandien užlipti į piliakalnį ir pasigrožėti nuo jo atsiveriančiu vaizdu galima pietvakariniame šlaite įrengtais laiptais. 

Įsidėmėtina, kad Lietuvoje dabar sunku rasti savo pradinę išorinę išvaizdą išlaikiusį piliakalnį. Dažnai tenka pasitelkti vaizduotę, kad „pamatytum“ anksčiau buvusius daug aukštesnius pylimus, gilesnius griovius ar statesnius šlaitus. Galbūt net pabandyti įsivaizduoti nemažą šarvų ir ginklų svorį, apsunkinantį riterio pečius. Juk jie sverdavo nuo kelių iki 40 kilogramų!

Pusiasalio pilis

Trakų pusiasalio pilis XIV a. viduryje buvo statoma Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pavedimu. Lietuvos viduramžių valdovo Vytauto laikais (XV a.) Trakų pusiasalio pilis, dar vadinama Didžiąja, buvo viena iš didžiojokunigaikščio rezidencijų,neatskiriama Trakų miesto ir valstybės sostinės Vilniaus gynybinio komplekso dalis. Po Vytauto mirties Didžioji pilis tapo kunigaikščių Švitrigailos bei Žygimanto Kęstutaičio rezidencija.

Ilgainiui pilies teritoriją kunigaikščiai apleido ir ji buvo naudojama pagal kitokią paskirtį. XVI a. pradžioje pusiasalio pilis gavo kalėjimo vaidmenį. Čia buvo įkalinti Maskvos didžiojo kunigaikščio pasiuntiniai ir kiti aukštos kilmės valstybės priešai ar belaisviai. Galiausiai 1655 m. pilis buvo sugriauta ir tik po poros šimtų metų, XIX a. pabaigoje, pradėjus archeologinius tyrinėjimus imtasi gynybinio komplekso restauravimo darbų.

Atgyjantys viduramžiai

Į Trakų pusiasalį tūkstančius žmonių pritraukia kasmet vasaros metu Aukų kalno papėdėje vykstantys renginiai. Unikalių viduramžių švenčių lankytojai birželio mėnesį tarsi laiko mašina nukeliami į senų laikų miesto gyvenimo šurmulį. Čia susirenka gausybė pirklių ir amatininkų, pristatančių puodžių, kalvių, skulptorių, juvelyrų ir kitų meistrų darbus. O specialiai šventei įrengta pinigų kalykla net kviečia patiems nusikaldinti senovinės monetos kopiją.

Lauko virtuvėje susirinkusiųjų laukia tradiciškai gausus ir stulbinantis egzotiškų vaišių pasirinkimas. Šventės dalyvius linksminantys gatvės artistai, savo ištvermę, drąsą bei miklumą demonstruojantys riteriai, senosios muzikos ansamblių ir kalvių kūjų garsai – visa tai užburia senovės dvasia, ypatinga viduramžių pilies ir miesto gyvenimo atmosfera.

Vytauto Didžiojo žvėrynas

GPS: 54.64633, 24.94148

Medžioklė viduramžiais buvo ne tik kilmingųjų laisvalaikio leidimo būdas, bet ir politinio bendravimo forma bei ekonominė būtinybė. Pagrindiniai medžioklės laimikiai keliaudavo ant didžiojo kunigaikščio stalo ir statines. Ilgą laiką žvėriena buvo svarbus valdovo dvaro maisto raciono elementas. Kai kurie trofėjai atsidurdavo kunigaikščio žvėryne, kuris buvo neatsiejama monarcho dvaro dalis. Anot nerašytų taisyklių, dovanojamų sakalų vertė  ir skaičius atspindėjo apdovanojamo asmens rangą bei politinius dovanojimo akte dalyvaujančių pusių santykius.

Gerą žvėryną turėjo didysis magistras, kuris egzotiškais žvėrimis aprūpindavo kitų Europos kraštų valdovų dvarus. Vytauto žvėryną Trakuose matė važiuodamas 1414 metų sausį pro Trakus flamandų keliautojas ir diplomatas Žiliberas de Lanua (Gillebert de Lannoy; 1392-1462). Savo užrašuose jis pasižymėjo dvi vertas dėmesio įdomybes.

Viena iš jų – tuo laiku miškuose už ežero buvęs kunigaikščio žvėrynas, pirmas toks Rytų Europoje: „Trakų mieste yra aptvertas žvėrynas. Jame laikomi visokių rūšių laukiniai žvėrys ir medžiojami gyvuliai, kurie veisiasi miškuose, kaip antai: laukiniai jaučiai, vadinami stumbrais, taip pat dideli arkliai, vadinami mulais, ir kiti“. Žvėryno puošmena kurį laiką turbūt buvo liūtas, kurį 1408 m. Vytautui padovanojo Ordino didysis magistras.

Atsilygindamas už tai Vytautas kitais metais magistrui dovanojo keturis gyvus, kaip pažymi Ordino iždo raštininkas, taurus. O 1416 m. Jogaila su Vytautu Romos karaliui Zigmantui Liuksemburgiečiui į Konstancos visuotinį bažnyčios susirinkimą pasiuntė „didžiulį žvėrį“, kaip jį pavadino susirinkimo kronikininkas Ultrichas Richentalis. Nuspėjant, kad gyvas jis iki Zigmanto dvaro nepasieks, šis stumbras buvo, cituojant Richentalį, „pasūdytas savo paties odoje“. Pompastiškai, dalyvaujant net heroldams, Zigmantas šį milžiną iš Konstanco nusiuntė toliau Anglijos karaliui.

Karaimų gatvė – “Mažasis miestas”

GPS: 54.64501, 24.93580

Nuo seno Trakų miestas garsėja įvairių tautinių ir religinių bendruomenių sambūviu. Būtent tai lėmė, kad net ir šiandien tą galima išvysti vaikštant po skirtingomis architektūros tradicijomis išmargintą miestą. Tai – vienas didžiausių Trakų išskirtinumų.

Kitas ypatumas, traukiantis turistus į Trakus, yra karaimai. Neabejotinai tai unikali tiurkų grupės tauta, tikinti tarpine judaizmo atšaka. Manoma, kad karaimų religijos doktrina susiformavo VIII amžiuje Mezopotamijoje. Kurdami gyvenimą Trakuose, karaimų bendruomenė per visus šimtmečius išsaugojo savo tradicijas, tikėjimą, papročius ir svarbiausia – kalbą. Būtent dėl šių priežasčių galima išgirsti žmones kalbant, kad Trakai – visos Lietuvos ir net viso pasaulio karaimų sostinė.

Viskas prasidėjo tuomet, kai apie 1398 metus po pergalingo mūšio Kryme XIV a. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas į Trakus perkraustė maždaug 380 šios tautybės šeimų. Atvykę čia, Trakų karaimai sudarė dvi skirtinga veikla užsiimančias grupes: karių ir civilių. Kariai saugojo pilis bei tiltą į Salos pilį. Įdomu tai, kad dalis civilių karaimų buvo didžiojo kunigaikščio raštininkai ir vertėjai.

Tačiau didesnė karaimų civilių dalis dirbo žemę, augino daržoves, vertėsi smulkiais amatais, prekyba, laikė karčiamas, nuomojo valstybės muitus ir užsiiminėjo kitomis svarbiomis veiklomis, pavyzdžiui: būdavo tarpininkai, kai reikėdavo išpirkti iš turkų LDK belaisvius.

Laikui bėgant karaimai įgavo Vytauto Didžiojo ir kitų Lietuvos valdovų pasitikėjimą. Šie savo ruožtu, norėdami atsidėkoti, suteikdavo karaimų bendruomenei tam tikras privilegijas. Viena jų – Magdeburgo (savivaldos) teisė. Apie tai yra išlikęs istorinis 1441 metų liudijimas. Šios valdovo Kazimiero Jogailaičio karaimams suteiktos privilegijos suformavo išskirtinę Lietuvos miestų valdymo istorijoje situaciją: Trakuose kelis šimtmečius egzistavo dvi atskiros, viena nuo kitos nepriklausomos Magdeburgo teise valdomos bendruomenės.

Viena jų –  Mažasis miestas arba karaimų gyvenamoji miesto dalis. Ši privilegija traktavo tai kaip savarankišką miestą, turintį savo antspaudą ir iždą. Čia karaimai galėjo statytis savo maldos namus, kuriuose išpažino savo religiją – karaizmą. Karaizmas – tai žodis, turintis gilią ir įdomią prasmę, nes yra kildinamas iš semitų žodžio „karą“, reiškiančio  „skaityti", „garsinti" ir „studijuoti" šventraštį – Senąjį Testamentą, būti jo šalininku, sekėju. Karaimai uoliai puoselėjo savo kultūrą, tradicijas bei papročius.

Pati Karaimų gatvė tuo metu atrodė neatpažįstamai kitaip, nei atrodo dabar. Ji ėjo aukščiausia kalvos ketera, per centrą. Abipus jos viena šalia kitos buvo išsidėsčiusios karaimų sodybos: šalia gatvės – gyvenamasis namas, už jo – ūkiniai trobesiai, už kurių iki pat ežero kranto leidosi daržai arba sodai. Dėl paežerėje buvusių daržų kraštovaizdis kitapus ežero atrodė labai atviras ir tuščias, o gyvenamieji namai matomi tik aukščiausiame peizažo taške.

Dabar Karaimų gatvėje galima aplankyti vienintelę Europos Sąjungoje šios tautos kultūrą atspindinčią ekspoziciją. Čia yra seniausia Lietuvoje ir viena iš trijų pasaulyje veikiančių karaimų šventovių – kenesa, kuria kasdien gali grožėtis trakiečiai ir miesto lankytojai.

Tuo metu, kai karaimai statėsi savo namus, visi jie turėjo vieną išskirtinumą, kuris matomas ligi šių dienų. Visi tradiciniai karaimų namai turi tris langus į gatvę. Pasak legendos, po Žalgirio mūšio pergalės Vytautas nusprendęs atsidėkoti visiems kitataučiams, dalyvavusiems mūšyje ir padėjusiems pasiekti jam pergalę. Totoriams buvo leista apsigyventi Vilniuje ir pasistatyti mečetę Lukiškių aikštelėje Vilniuje.

Po totorių atėjo eilė karaimams. Pas Vytautą atėjo žilagalvis karaimų senolis.

  • Ilgų metų tau valdyti, išmintingasis ir teisingasis valdove!
  • Dėkoju tau už palinkėjimus ištikimasis kitatauti, - atsakė valdovas, - atėjo tavo eilė prašyti savo tautai už ištikimybę ir narsą. Išpildysiu viską, kas yra mano jėgomis.
  • Žinau, Didysis kunigaikšti, kad labai sunki buvo ši pergalė ir dar ilgai visiems reikės gydyti žaizdas. Aukso, sidabro ir žemių neprašysiu, tu ir taip esi mus apdovanojęs. O prašymas mūsų būtų toks. Leisk mums Mažajame mieste naujus namus pasistatyti su trimis langais į gatvę.

Nustebo Vytautas išgirdęs tokį neįprastą prašymą ir paklausė:

  • Nejaugi savo gyvybėmis tik dėl to rizikavote?
  • Ne, Didysis kunigaikšti, - atsakė senolis, - ne dėl to, o dėl taikos, nes bloga taika visada yra geriau už gerus karus. O mūsų prašymas reikštų, kad kiekvienas, kuris pamatys namus su trimis langais, žinotų, kad juose yra garbinamas Dievas, visada esame ištikimi kunigaikščiui ir juose visada laukiami svečiai.

Patiko Vytautui senolio žodžiai ir tik jiems, karaimams už ištikimybę, Trakuose leido statyti namus su trimis langais.

S. Šapšalo karaimų tautos muziejus

Adresas: Karaimų g. 22, Trakai
Šiuo metu muziejus uždarytas remontui ir ekspozicijų atnaujinimo darbams.

Tai – vienintelis tautos, kuri prieš 600 metų iš Krymo atsikraustė į Lietuvą, kultūros ir istorijos pažinimo atspindys Europoje. Karaimų etnografinė paroda buvo įrengta 1967 metais. Joje supažindinama su karaimų tautos istorija, buitimi bei papročiais.

Muziejaus įkūrimas yra siejamas su Hadži Seraja Chano Šapšalo vardu. Jis – žymus XIX-XX a. sandūroje gyvenęs mokslininkas, kolekcionierius, domėjęsis Rytų tautų, ypač karaimų kultūra bei yra plačiai žinomas karaimų visuomenės veikėjas. 1927 metais, Trakuose vykusiame karaimų suvažiavime, jis buvo išrinktas bendruomenės vadovu ir gavo hachan, t.y. aukščiausio karaimų dvasininko titulą. Tapęs hachanu, S. Šapšalas pradėjo kaupti karaimų ir jiems artimų tautų dvasinės ir materialinės kultūros paminklus, ketindamas įkurti muziejų.

Laikui bėgant svajonė pradėjo pildytis ir 1938 metais Lenkijos vyriausybė karaimų muziejaus statybai Trakuose asignavo 33 tūkst. zlotų. Vadovaujant architektui J. Borovskiui, pradėta muziejaus statyba, kurioje aktyviai dalyvavo ir patys karaimai. 1938 m. liepos mėn. 6 d. įvyko kertinio akmens pašventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo valdžios ir visuomenės atstovai iš Vilniaus ir Trakų. Tačiau 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė statybos darbus ir visa kolekcija liko S. Šapšalo bute, Vilniuje. Tokiu būdu karaimų muziejus veikė iki 1951 metų pradžios.

Tais pačiais metais tokio tipo muziejus buvo panaikintas ir visi eksponatai perduoti Lietuvos mokslų akademijai bei Lietuvos nacionaliniam muziejui. Tačiau svajonei vis dėlto buvo lemta išsipildyti ir 1967 metais buvo atidaryta pirmoji Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinė paroda, kurios pagrindą sudarė S. Šapšalo sukaupta kolekcija. O 2011-aisiais, minint S. Šapšalo mirties 50-ąsias metines, jo vardu buvo pavadintas muziejus.

Eksponatai

Muziejaus ekspoziciją sudaro daugiau nei 300 eksponatų, kurie žavi savo unikalumu, leisdami itin artimai pažinti karaimų kultūrą – nuo Egipto karaimų vedybinės sutarties iki rytietiškų ginklų kolekcijos. Karaimų tautos istoriją, buitį ir papročius atspindi rankdarbiai, drabužiai, aksesuarai bei nuotraukos. Jose įamžinti karaimai apsirengę nacionaliniais drabužiais.

Lankytojus neabejotinai sudomins ir Damasko pypkės, rūkymo komplektas (kaljan), indas nacionaliniams patiekalams (tava), kavinukas, karaimų nacionalinių ornamentų pavyzdžiai, nes Damasko karaimai buvo geri amatininkai ir gamino meniškus varinius dirbinius.

Taip pat ekspozicijoje galima pamatyti ažūrinį šviestuvą, kuris kitados puošęs Damasko karaimų šventovę, kuri 1832 m. perėjo į melkitų (arabų katalikų) rankas ir taip deja, karaimų bendruomenė nustojo gyvavusi.

Karaimų tautą leis pažinti ir muziejuje randami namų apyvokos daiktai, kambarių įrengimo atributika. Galima sužinoti, kad karaimo namas buvo keturių dalių: priemenė, virtuvė, moterų ir vyrų pusės. Ilgainiui vyrų pusė tapo svetainė. Namai buvo šildomi mangalu – varine nešiojamąja krosnele. Tai klajoklių gyvenimo elementas. Aplinkui mangalą susėsdavo šeima, svečiai, specialiuose puodeliuose (jibrik) buvo verdama kava.

Tarp eksponatų yra du kazanai – variniai katilai. Jie turi ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę. Mat būrimasis apie židinį ir katilą tiurkų tautų laikomas brolybės ir giminystės simboliu. Todėl tokius meniškus katilus gamindavo tik geri meistrai.

Įdomi ir ginklų kolekcija: odinis skydas, strėlės, medžioklės ragas, kardai (jataganai), šalmas (šišak).

Vienas iš įdomiausių eksponatų, turintis gilią ir gražią istoriją – medinis lopšys, stovėjęs moterų kambaryje, vadinamas bešik. Visos jo dalys sutvirtintos medinėmis vinimis. Tai siejama su prietarais – geležinėmis vinimis tvirtinamas karstas, todėl jų neturi būti lopšyje.

Nebuvo galima supti tuščio lopšio, - taip elgėsi ir Krymo totoriai, kumykai, turkai. Lopšį perduodavo iš kartos į kartą. Didelė garbė būdavo jį išlaikyti giminėje nuo senelių ir prosenelių. Paprastai lopšys stovėdavo ant lingių, jo dugno viduryje būdavo anga, į kurią įstatydavo molinį puoduką. Čiužinyje irgi būdavo anga, taip vaikas likdavo sausas. Kad nespurdėtų, kūdikį specialiais tvarsčiais pritvirtindavo prie lopšio, o kojytes suvystydavo atskirai.

Šiandieniniai karaimai jau nesinaudoja lopšiu bešik, todėl  dabar tokį lopšį galime rasti tik muziejuje. Žinoma, tai lėmė skirtingas žmonių gyvenimo būdas, kurį suformavo dvidešimtas ir dvidešimt pirmas amžius. Atsirado kitokie lopšiai: lovytės, vaikų vėžimėliai, o apie senelių ir prosenelių lopšį net neužsimenama.

Įamžintas prof. Hadži Seraja Chano Šapšalo atminimas

2011 m. gruodžio 28 d. ant dabartinio S. Šapšalo karaimų tautos muziejaus pastato atidaryta atminimo lenta, skirta pasaulinio garso orientalisto, karaimų muziejaus įkūrėjo dr. Hadži Seraja Chano Šapšalo atminimo įamžinimui.

Karaimų mokykla

Adresas: Karaimų g. 28, Trakai

1576 metais Trakuose, šalia karaimų šventovės kenesos, buvo pastatyta pirmoji karaimų bendruomenės mokykla, skirta religijos mokslams. Nepaisant to, joje buvo mokoma ir gimtosios karaimų kalbos, priklausančios tiurkų kalbų šeimai. Karaimų kalba susiformavo IX-X a. Chazarų kaganate gyvenusių tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų arba polovcų) kalbų pagrindu. Priėmusios karaimų tikėjimą, vienijamos bendros religijos ir kalbos, šios gentys sudarė karaimų tautą.

Po gaisro 1879 metais mokykla buvo atkurta. Ją lankė 27 berniukai ir mokė 2 mokytojai. Vienas jų – tikybos. Tam, kad mokykla gyvuotų, iždas skyrė 400 rb., o tokią pačią sumą skyrė ir karaimų bendruomenė. Taip jai pavyko veikti net keturis šimtmečius, bet dėl XX a. istorijos kataklizmų mokykla buvo patyrusi įvairių skaudžių smūgių ir galiausiai 1940 metais buvo uždaryta su visam.

Nuo tos dienos, iki pat šių laikų, palaipsniui silpo karaimų kalbos vartojimas ir vis labiau mažėjo ja kalbančių žmonių skaičius. Tragišką padėtį sovietmečiu buvo mėginta taisyti mokinant vaikus nelegaliai. Tam ypač daug pastangų įdėjo vyresnysis dvasininkas ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas Mykolas Firkovičius (1924-2000), kurio dėka nuo 1988 metais, prasidėjus Sąjūdžiui, o ypač po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo susidarius palankesnėms sąlygoms tautinei kultūrai gaivintai, karaimų kalbos pamokos tapo atviros ir legalios. Tuomet jis parašė ir pirmąjį karaimų kalbos vadovėlį.

Tuo metu karaimų kalba buvo sulaukusi daug dėmesio iš įvairių mokslininkų tiurkologų dėl savo fonetikos, gramatikos ir leksikos. Tačiau nei sulauktas dėmesys, nei legalios pamokos situacijos drastiškai nepakeitė – Lietuva liko vienintelė vieta pasaulyje, kurioje karaimų kalba dar tebevartojama, tačiau šiandien karaimiškai kalba daugiausiai vyresniosios kartos žmonės. 2018 metų duomenimis, karaimų kalba tebekalba 30 žmonių. Ji yra įrašyta į UNESCO pasauliu mastu sudarytą nykstančių kalbų atlasą.

2008 m. spalio 9 d. Trakuose karaimų dvasininkas – hazzanas pašventino vėl atstatytą pastatą, kuriame įsikūrė karaimų mokykla ir religinis centras. Ji tapo įdomiu architektūriniu sprendimu: baltas it gulbė namas su trijų lygių stogais, nežymiai žemėjančiais nuo gatvės pusės Totoriškių ežero link. Kiekviena namo dalis turi atskirą įėjimą. Pastatas aptvertas reta lentų tvora. Šis gražus statinys – lyg vizitinė kortelė visiems kitiems karaimų namams su trimis langais gatvės pusėje. Įėjus į vidų dėmesį ypač patraukia XVIII amžiaus salės interjeras: sienos iš natūralios medienos rąstų, lubos su balkiais, sukabinti senoviniai kaimuose įprasti žibintai, imituojantys žibalines lempas – viskas dvelkia senove.

Svarbu tai, kad karaimų įdėtos pastangos išsaugoti savo kalbą vis tiek atsipirko, nes jos naudojimas ne tik buityje, bet ir liturgijoje neabejotinai nulėmė tai, kad ši kalba išsaugojo savo turtingumą, savitumą ir apskritai išlikus dar ir dabar. Taip pat, Trakuose kasmet vyksta tarptautinė karaimų kalbos stovykla, į kurią suvažiuoja karaimai ar jų palikuonys iš įvairių pasaulio šalių. Tokiu būdu siekiama išsaugoti karaimų kultūrą, kalbą ir skatinti karaimų kultūros vertės išlikimą, sąmoningą domėjimąsi karaimų kalba, taip pratęsiant jos gyvavimą moderniomis sąlygomis.

Trakų kenesa

Karaimų g. 30, Trakai

Karaimų šventovę galima pažinti tik iš išorės arba virtualiai.
https://bit.ly/3C3XDSG

Kenesos pavadinimas kildinamas iš arabų kalbos žodžio kanisa – bažnyčia. Tačiau tai – ne vien maldos namai, kenesa turi kur kas aukštesnę dvasinio statuso vietą, tad joje gali vykti tik religinės apeigos. Pats karaimų tikėjimas (karaizmas) kaip atskira religija susiformavo VIII a. Mesapotamijos (Irako) teritorijoje. Žinoma, kad karaimai išpažįsta Senąjį Testamentą ir laikosi tik jo pradinių nuostatų, nepripažindami jokių jo komentarų ar papildymų, nes Šventojo Rašto tiesos reglamentuoja moralinį bei dvasinį karaimų gyvenimą.

Pirmoji Trakų kenesa buvo pastatyta XIV a. pabaigoje ir buvo kelis kartus griauta bei vėl atstatyta. Ne kartą šventovės pastatą niokojo ir ugnies liepsnos, kurios sunaikindavo pastatą iki pamatų. Po paskutinio gaisro 1824 m., kai maldos namai vėl sudegė, bendruomenė siekė pasistatyti mūrinę kenesą, bet, negavus lėšų, buvo vėl statoma medinė, kuri išlikusi iki šiol. Tarpukariu Trakų kenesa buvo ne kartą perdažyta, bet jos architektūrinis vientisumas ir planas nepasikeitė, tad iki šiol ji atitinka architektūrinį Michailo Prozorovo rekonstrukcijos projektą. Sovietmečiu Trakų karaimų kenesa buvo vienintelė oficialiai veikianti karaimų šventovė visoje Europoje, nors tikintieji joje melstis nuo šeštojo XX a. dešimtmečio oficialiai negalėjo.

Verta paminėti, kad Trakų kenesa turi ypatingą interjerą, kuris, ko gero, priverstų ne vieną lankytoją maloniai nustebti. Unikaliame dviejų aukštų medinės architektūros paveldo objekte atsispindi karaimų architektūros ir interjero dekoravimo bruožai. Fasadinėje kenesos sienoje yra trys langai, kaip ir tradiciniuose karaimų namuose, kuriuos galime matyti aplink šventovę esančiose gatvelėse, o keturiose pastato sienose aukštai, beveik prie pat stogo karnizo, yra dešimt arkų formos vitražais puoštų langų su profiliuotais apvadais. Virš šventovės stogo iškilęs nedidelis, grakštus keturkampis bokštelis su keturiais langeliais, atsuktais į visas pasaulio puses. Bokštelis, turėjęs kadaise atlikti žibinto funkcijas, taip pat dengtas skardiniu stogu su figūrine smaile, kurios viršūnėje įtaisytas nedidelis rutulys.

Įdomu tai, kad maldos namuose susipina karaimų liaudies menui būdingi geometriniai ir augaliniai ornamentai, motyvai. Grindys, kaip dažniausiai neįprasta, visose patalpose yra išklotos kilimais.

Užėjus į Didžiąją salę, pamatytumėte dviem eilėmis sustatytus suolus su paaukštintomis atkaltėmis. Karaimai čia turi išties gražią tradiciją, nes paprastai visi, kurie meldžiasi kenesoje, turi savo vietą, kurioje nuo amžių melsdavosi ir jų protėviai.

Na, o pati kenesa yra padalinta net į tris erdves: į priemenę, kurioje prieš pamaldas renkasi visi maldininkai. Tuomet yra pagrindinė vyrų maldos erdvė, kurioje yra altorius ir į ją galima patekti iš prieangio pro tris įėjimus. Pagal tradiciją kenesų altoriai būdavo gaminami iš kipariso medienos – taip pabrėžiant tautos pietietišką kilmę. Trakų kenesoje išlikęs altorius susideda iš trijų lygmenų ir yra labai puošnus.

Ir į keturių kolonų laikomą balkoną, kuris skirtas moterims. Ten pat įkurta moterims melstis skirta galerija. Joje per visą į altorių nukreiptą sieną žmogaus akių lygyje yra įrengtos ertmės, suskaidytos neaukštomis medinėmis tekintomis neogotikinėmis baliustromis, sudarančiomis tarsi langelius. Pro juos moterys gali stebėti, kas vyksta didžiojoje maldos namų salėje. Tačiau nors, kaip ir visose Rytų religijų šventovėse, kenesose vyrai ir moterys meldžiasi atskirai, pirmajame maldos namų aukšte stovi suolas, ant kurio paprastai sėdi moterys, kurioms sunku pakilti į antrą aukštą.

Taipogi, yra tradicija, kad moterys, prieš pakildamos į galeriją, priklaupia prie įėjimo į didžiąją salę veidu į altorių. Vyrai į didžiąją maldos namų salę prieš prasidedant pamaldoms sueina paskui dvasininką. Visi kenesoje besimeldžiantys tikintieji privalo užsidengti galvą.

Viena iš įdomesnių Kenesos detalių yra dešiniajame prieangio kampe prie sienos pritvirtinta praustuvė, kuri buvo skirta ritualiniam apsiplovimui prieš pamaldas. Dabar ši unikali maldos namų interjero detalė atlieka tik dekoratyvinę funkciją.

Ko gero, didžiausią įspūdį paliktų kenesos mėlynai dažytos aštuonbriaunio kupolo formos lubos. Maldos namų salės kupolas sudaro dangaus įvaizdį, jo fonas nusėtas stilizuotais žiedlapiais tarsi žvaigždėmis, o centre – auksinės spalvos rozetė, simbolizuojanti saulę.

Ir pagal visas tradicijas, metinėms šventėms nustatyti karaimai turi atskirą Mėnulio kalendorių. Karaimai švenčia geriausią savaitės dieną – šeštadienį, jauno mėnulio dieną (kiekvieno mėnesio pirmąją dieną), metines šventes ir pasninkus.

Karvinės, Karaimkos arba Kopūstinės sala

GPS: 54.64963, 24.93323

Prie Trakų Salos pilies yra Karvinės, Karaimkos arba Kopūstinės sala, kuri tiltais sujungta su miestu ir pilimi. Ši vietovė turi net tris skirtingus pavadinimus dėl savo savitų, išskirtinių istorijų. Pavyzdžiui, pirmasis Karvinės pavadinimas atskleidžia, kad anksčiau joje buvo įsitaisiusi ganykla ir karaimai čia ganydvo karves. Tuometiniai gyventojai matydavo, kaip per ežerą į salas buvo plukdomos karvės ir arkliai, o valtimis – ožkos.

Antrasis (Karaimkos) pavadinimas primena, kad Vytauto laikais čia stovėję kariai karaimai, kurie saugoję Trakų Salos pilį. Remiantis šia istorija, galima teigti, kad ši sala buvo savotiškas pilies fortpostas. Tačiau žinių apie ten buvusius salos pastatus nėra – žinoma tik tiek, kad saloje stovėjųsį dvarą 1520m. įsigijo Ivanas Sapiega. Pastarajam taip pat priklausė ir šalimais esanti Bažnytėlės sala.

Trečiasis, Kopūstinės salos pavadinimas kilo nuo taip sėkmingai daržus auginančių karaimų, kurie ten sodino kopūstus. Kadangi karaimų talentas auginti daržoves buvo toks ryškus, jie nevengė naudoti jų savo kulinarijoje. Ypač mėgo kopūstus, kuriuos kaip ingredientą, naudojo įvairiuose karaimiškuose patiekaluose. Pavyzdžiui, į kibinus dedami smulkiai supjaustyti šviežūs kopūstai tam, kad patiekalas gautųsi sultingesnis. O kaip žinoma, kibinai (karaimų kalba „kybyn”, daugiskaita „kybynlar”; lietuviškai -  kibinai) karaimų kultūroje ir visam pasauliui yra vienas iš žinomiausių patiekalų.

Tačiau vien kibinais neapsiribojama – karaimų virtuvė turtinga ir šviežių, raugintų kopūstų sriuba, pyragais, pyragėliais su kopūstais, troškiniais, salotomis ir žinoma, kiubėtė – riebios tešlos pyragu su įdaru. Dažniausiai kiubėtės įdaras daromas iš žuvies ar kapotos mėsos su daržovėmis. Pyrago viršų skanu suvalgyti su sultiniu, o visa kita – kaip antrąjį patiekalą. Mėsos įdarui paprastai naudojama jautiena ar aviena, kuri yra gardinama daržovėmis ir prieskoninėmis žolelėmis. O štai kiaulienos jų asortimente tikrai nerasite, nes karaimai jos nevalgo.

Taipogi, nemažai karaimų virtuvėje rasite ir bulvinių patiekalų, tokių kaip biok – taip jie vadina kugelį. Patiekalas kepamas panašiai kaip ir lietuviškas kugelis, tik į bulvių tarkius prideda mažais gabaliukais pjaustytos riebios jautienos ar avienos.

Iš tiesų, lietuvių ir karaimų virtuvė turi nemažai panašumų – mūsų kultūroje priimta valgyti cepelinus, o karaimų – koptą. Tai yra bulvių tarkių kukuliai. Iš jautienos ar avienos kaulų verdama tiršta sriuba, įdedama perlinių kruopų ir pupelių arba daug morkų. Kai sriuba beveik išverda, sutarkuojamos žalios bulvės, į tarkius įdedama smulkiai pjaustytos avienos ar jautienos, padaromi kukuliai ir suleidžiami į sriubą. Išvirusi sriuba dar dedama į orkaitę pašusti.

Ir tikrai neapsigausime pasakę, kad karaimų tauta nuo pat senovės ligi šių dienų garsėja savo vaišingumu. Tokiu dideliu ir nuoširdžiu, kad apie tai net sklando legendos.

Viena iš jų apie netoli Bachčisarajaus esančią Čufut Kalė miesto tvirtovę, iš kurios į Lietuvą esą atvyko pirmieji karaimai. Legenda pasakoja, kad tvirtovę apsupus priešui, miesto gyventojai nusprendė kovoti ne ginklu, o svetingumu. Šeimininkės paruošė daug maisto, o senoliai atidarė į tvirtovę vedančius vartus ir pakvietė nuvargusį bei išalkusį priešą į vidų. Priešo kariai suprato, kad negali pulti tautos, kuri pasitiko juos ne su ginklu, o su duona ir druska.

Legendomis apipintas ne tik karaimų svetingumas, bet ir patiekalų skanumas. Pasakojama, kad musulmonų dvasininkas, paragavęs karaimų troškinio, iš susižavėjimo neteko žado. Taip atsirado imam baildy – baklažanų ir pomidorų troškinio pavadinimas. Lietuviškai tai reikštų šį tą panašaus į „imamas apspango“.

Verta paminėti, kad kievieną vasarą, rugpjūčio mėnesį Kopūstinės saloje vyksta „Kopūstinės kermošius“ ir Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo Žolinės šventė. Kopūstinės kermošiuje puoselėjamos senos šventės tradicijos, kurios sulaukia didelio lankytojų susidomėjimo iš Lietuvos ir užsienio. Šventės metu  šventės dalyviai ir svečiai vaišinami Gaspadinės Kopūstiene.

Vytauto Didžiojo paminklas Karaimų saloje

Karaimų sala, Galvės ežeras
GPS: 54.64967, 24.93338

Tai – viena žymiausių Lietuvos istorijos asmenybių. Vytautas Didysis šlovinamas iki šių laikų tikrai ne veltui, juk jo valdymo laikais Lietuvos valstybė buvo išplėsta nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

1994 m. liepos 16 d., minint Žalgirio mūšio metines, Vytautų klubo suvažiavimo proga Vytauto Didžiojo atminimas įamžintas Galvės ežero saloje pakeliui į Trakų pilį – pastatytas liaudies menininko Ipolito Užkurnio ąžuolinis paminklas.

Tačiau Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, ko gero, labiausiai yra įstrigęs trakiečių ir karaimų širdyse. Po įspūdingos pergalės prie Juodosios jūros Vytautas, grįždamas iš Krymo, parsivežė į Lietuvą beveik 400 karaimų šeimų ir apgyvendinęs juos senojoje sostinėje Trakuose, kad čia narsūs kariai saugotų pilį nuo kryžiuočių puldinėjimų, o kita dalis – dirbtų dovanotą žemę ir užsiimtų daržininkyste.

Dažnai yra svarstoma, kodėl Vytautas pasirinko atsivežti būtent karaimus ir vieno atsakymo tam nėra. Yra iškeltos kelios versijos: vieni mano, kad tai buvo kontribucija už pralaimėtą karą, kiti sako, kad kunigaikščiui imponavo chano pusėje narsiai kovęsi karaimų kariai, todėl juos persiviliojęs, kad aprūpintų retai apgyvendintas savo žemes ištikimais tarnais ir vakarinių sienų sargais. Iš dokumentų nuotrupų galima spėti, kad prie kunigaikščio buvo ir atskiras karaimų dalinys. Kariuomenėje daug karaimų tarnavo ir vėlesniais amžiais. Bendras totorių ir karaimų junginys netgi dalyvavo Žalgirio mūšyje.

Tokie geri kariai jie buvo ko gero ir dėlto, kad karybos tradicijos karaimų visuomenėje visada buvo gajos. Net karaimų herbe pavaizduota dviragė ietis, vadinama senek, kartu su kalkanu (skydu). Atkreipti dėmesį verta ir į tai, kad karaimų kalboje išlikusi turtinga karybos terminija, kurią kitos tiurkų tautos pakeitė skoliniais.

Įdomu tai, kad Lietuvoje apsigyvenę karaimai sudarė atskirą bendruomenę pavadinimu džymat. Bendruomenės ir atskirų jos narių teisinę padėtį reglamentavo jiems suteiktos valdovų privilegijos.

Pirmasis aktas, nustatantis teisinę karaimų padėtį Lietuvoje, yra Kazimiero Jogailaičio 1441 metų privilegija, suteikianti Trakų karaimams tokią pat Magdeburgo teisę, kokią jau buvo gavę Vilniaus, Trakų ir Kauno miestai. Jiems suteikta teisė į savivaldą, vadovaujamą jų pačių ir iš jų tarpo renkamo vaito. Karaimai buvo pavaldūs tik savo vaitui, o šis - pačiam valdovui. Šios teisės vėliau buvo patikslintos ir praplėstos kitų Lietuvos valdovų, tad Trakų karaimai jautėsi globojami ir saugomi.

Na, o ypatinga pagarba Vytautui pasireiškia itin ryškiu jo supoetinimu ir sureikšminimu kūryboje. Lietuvos didijį kunigaikštį karaimai vadina Vatat Bijumi, t.y. „karalius, triuškinantis priešus“.

Padavimuose jis vaizduojamas kaip labai išmintingas, drąsus, kilnus ir galingas valdovas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri, dažnas karaimas namuose turi net Vytauto portretą. Karaimų pasakojimuose šventumo aureolę turi ne tik Vytautas, bet ir jo žirgas, kuriam priskiriamos stebuklingos galios.

Legenda apie stebuklingą didžiojo kunigaikščio žirgą. Joje pasakojama, kaip, patvinus ežerui, Karaimų gatvei grėsė pavojus būti nušluotai nuo žemės paviršiaus. Išsigandusios karaimės moterys nuplaukė valtele prašyti kunigaikščio Vytauto pagalbos, nes jų vyrai išvykę į mūšį, o jos vienos, vargšės, esančios bejėgės kovoti su stichija. Išklausęs jų maldavimo, Vytautas pažadėjo pagelbėti, ir netrukus jo žirgas atskriejęs į Karaimų gatvę, išgėrė visą vandenį ir taip išgelbėjo nuo potvynio. Žmonių nuostabai nebuvo ribų, džiaugsmo ašaros užtvindė akis. Su malda moterys grįžusios namo šlovino kunigaikštį ir jo stebuklingąjį žirgą. O šis, išpampęs nuo vandens kaip didžiulis kalnas, kad net tiltas linko nuo jo svorio, lėta žirgine pasileido už miesto, Karaimų laukų link. Ten, kur buvo sustojęs pailsėti, atsirado Puvus ežeriukas (Čirik giol‘), iki šiol primenantis stebuklingąjį žirgą.

Trakų Salos pilis

Adresas: Karaimų g. 43C (Galvės ežeras, Pilies sala), Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Trakai žavi savo unikaliu ežeringu kraštovaizdžiu bei viduramžiais statytu, praeitame amžiuje iš griuvėsių prikeltu pilių kompleksu. Senųjų Trakų, Naujųjų Trakų pusiasalio bei salos pilys – tai reprezentacinė krašto kortelė, kuri šiandien atspindi ne tik materialų architektūrinį, bet ir dvasinį Lietuvos tautos paveldą. Juk besikuriant Lietuvos valstybei Trakai buvo vienas svarbiausių politiniu ir kariniu požiūriu miestas.

XIV–XV a. vienoje iš daugelio Galvės ežero salų įkurdinta pilis yra strategiškai itin patogioje vietoje, ją iš visų pusių saugo vanduo. Įdomu tai, kad statant Trakų salos pilį, ežero vandens lygis buvo beveik 2 metrais aukštesnis už dabartinį!Dabartinė sala anuomet buvo trijų atskirų mažų salelių grupė. 

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pradėtą statyti pilį užbaigė jo sūnus Vytautas. Jis kiek pakeitė – sustiprino ir modernizavo – pradinį planą. Buvo pastatyta nauja gotikinė plytinė pilis, originaliai suderinus gynybinę ir rezidencinę paskirtį. Nuo 1409 m. Vytautas Didysis čia perkėlė valstybės sostinę, kurioje buvo saugoma Lietuvos Metrika bei valstybės iždas. Akmeninė raudonomis plytomis apdailinta iškili pilis ilgą laiką buvo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rezidencija, kultūrinis traukos centras. Šioje pilyje 1430 m. spalio 27 d. Vytautas ir mirė.

Trakų salos pilis – paprastumu bei kukliu puošnumu alsuojantys statiniai – išreiškė pažangiausias XV a. fortifikacijos (gynybos įtvirtinimo) idėjas. Ji laikoma viduramžių gynybinės architektūros šedevru, vienintele vandens pilimi Rytų Europoje.

Visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai gyveno Trakų salos pilyje. Tik Žygimantas Augustas nutraukė šią tradiciją, pasistatydindamas rūmus Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje.

1951 m. pilies teritorijoje buvo pradėti plataus masto tyrinėjimai, o 1962 m. restauruotuose rūmuose įsikūrė Trakų istorijos muziejus. Be nuolatinės muziejaus ekspozicijos pilies kiemuose ir menėse organizuojamos įvairios parodos, konferencijos, muzikiniai festivaliai bei spektakliai. Jau tradicija tapo pilies kieme rengti Senovės amatų dienas, Vytauto Didžiojo istorinius vakarus ir kt. Be to, siūlomos edukacinės programos vaikams ir suaugusiems. Kaip ir senovės laikais, Trakų salos pilyje lankosi oficialios užsienio valstybių delegacijos, čia priimami karaliai, prezidentai, ministrai, ambasadoriai.

Muziejus Trakų salos pilyje

Nuo 1962 m. Trakų salos pilies centriniuose rūmuose veikia Trakų istorijos muziejus, suteikiama galimybė pasivaikščioti po senovinę pilį ir apžiūrėti jos rūstų interjerą bei daugybę įdomių eksponatų. Lankytojai supažindinami su Trakų miesto, jo pilių bei unikalia Trakų žemės istorija. Papildomos 16 ekspozicijų salės yra įsikūrusios kitame tvirtovės padalinyje, vadinamuose kazematuose – nuo sviedinių saugančiuose sutvirtinimuose. Kazemato salėse galima apžiūrėti gausius taikomosios dailės rinkinius – pypkių, laikrodžių, baldų, porceliano, stiklo bei kaulo dirbinių rinkinius. Taip pat čia gausu monetų, medalių, senovinių žemėlapių, medžioklės trofėjų, papuošalų, buities rakandų, riterių šarvų bei ginkluotės, vertingų tapybos darbų. Iš viso muziejaus fonduose priskaičiuojama beveik 400 tūkstančių eksponatų! 

Verta paminėti, kad kitos – Trakų pusiasalio pilies – teritorijoje esančioje Dominikonų koplyčioje 2005 metais lankytojams duris atvėrė sakralinio meno ekspozicija.

Edukacinės programos

Trakų salos pilyje specialiai pilies gynybinėje vartų bokšto pastogėje įrengtoje edukacinėje klasėje organizuojami įvairūs teorinio bei praktinio pobūdžio mokomieji užsiėmimai, skirti ne vien vaikams, bet ir suaugusiems. Jų metu dalyviams suteikiama galimybė iš arčiau susipažinti su tam tikra tema: viduramžių laikų riteryste ar inkvizicija, karine technika ar karinių pergalių paslaptimis, gotikos architektūra ar herbų sudarymo įmantrybėmis…

Vykstant viduramžių karybos edukacijos užsiėmimams ne tik pristatoma gausi vizualinė medžiaga apie karių šarvus ir ginkluotę, bet ir galima juos pasimatuoti, paimti į rankas kalavijus, arbaletus ir strėles. Iš anksto susitarus, galima netgi bandyti pašaudyti iš lankų bei arbaletų rūmų terasoje su profesionaliais instruktoriais.

Trakų salos pilį supančiame Galvės ežere iš viso yra net 20 salų! Specialių užsiėmimų metu jų dalyviai gali sužinoti įdomių faktų apie patį ežerą, salas bei daugybę apie juos priverptų legendų.

Senųjų amatų dienos

Trakų salos pilyje kasmet organizuojama ypatinga šventė. Tai rugpjūčio mėnesį kelias dienas trunkantis, į viduramžių laikus nukeliantis bei senovinius amatus pristatantis renginys. Šventė mini dar 1495 m. kunigaikščio Aleksandro patvirtintą statutą ir privilegijos suteikimą pirmajam cechui – Vilniaus auksakaliams.

Juvelyrikos meistrai pristato savo meno subtilybes bei dirbinius, kokiais anuomet puošėsi rūmų damos bei narsūs riteriai. Šventės metu demonstruojama ir daugybė kitų amatų: medžio drožyba, knygrišystė, kalvystė, archajinių žvejybos įrankių gamyba ir kt. Beje, kiekvienas norintis gali pats išmokti iš stiklo šukelės pagaminti karoliuką, mušti sviestą, slėgti sūrį, lieti žalvarį.

Renginyje niekada nestinga linksmumo: juokdariai, muzikos ir šokių ansambliai kelia šventės svečių nuotaiką, riteriai demonstruoja kovos menus, puodžiai čia pat degimo krosnyje gamina keptuves, kuriose kartu su kulinarijos specialistais kepa blynus ar kiaušinienę. Čia galima paragauti „ubagynę“ ir netgi senovės medicinos žinovų paruoštą jaunystės eliksyrą!

Vytauto Didžiojo šventė

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas neabejotinai yra vienas žymiausių ir svarbiausių mūsų valstybės simbolių. Jo šlovinga pergalė Žalgirio mūšyje, Didžiosios kunigaikštystės teritorijos išplėtimas nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir kiti nuopelnai užima itin garbingą vietą Lietuvos valstybės istorijoje.

Kasmet spalio 27-ąją – Vytauto mirties dieną – Trakų salos pilin kviečiama atvykti į kunigaikščio garbei skirtus istorinius vakarus. Didžiojoje pilies menėje paminimas garbingo amžiaus sulaukęs ir karaliaus vainiko ryžtingai siekęs didysis Lietuvos kunigaikštis, jo aplinka, prisimenama anų laikų kultūra ir kitos mažiau žinomos temos. Šventės svečiams organizuojamas gyvos muzikos koncertas. 

Galvės ežeras

Karaimų g. 53B, Trakai

Visi Trakų ežerai gražūs, bet nė vienas neprilygsta nuostabiajai Galvei. Tai vienas didžiausių Trakų krašto ežerų ir vienas giliausių Lietuvoje. Jo krantai išraižyti daugybės įlankėlių, jį puošia 21 sala. Ežeras garsėja legendomis: apie Naujųjų Trakų įkūrimą, pilies statybą, nugrimzdusį kunigaikščio Kęstučio lobį bei kitais pasakojimais.

Šiaurinėje ežero dalyje yra įspūdingas su senąja lietuvių religija susijusių ežero ir pakrančių vietų telkinys: Alko sala, Alkos varteliai bei Šventoji gelmė. 

Vienas įdomiausių ir šiurpiausių pasakojimų susijęs su ežero vardo kilme. Remiantis liaudies etimologija, Galvės ežero vardas kilo nuo žodžio galva. Toks aiškinimas susijęs su pasakojimu, kad dukart metuose – prieš ežerui užšąlant ir ledui tirpstant – jam būdavo aukojamos žmonių galvos.

1923 m. nutiko neįtikėtinas dalykas – vienas žvejys tarp Pilies ir Pirties salų esančioje seklumoje ištraukė dvi unikalias galvas (7×11 cm ir 6,5×8,9 cm). Matyt, žmonės vengdami ežero bausmės ieškodavo būdų išvengti žiaurios lemties– pakeisdavo galvas tuo tikslu aukodami iškaltas akmenines. Jos dabar saugomos Trakų istorijos muziejuje.

Kitas pasakojimas – esą didžiulėje salėje po pilimi prie juodo aukuro, apsuptas vaidilučių sėdi paskutinis Lietuvos didysis Krivių Krivaitis. Kai įvedus krikščionybę, jam nebelikę vietos Lietuvoje, jis persikėlęs į salos požemius. Jam reikiamų žinių gali suteikti tik skenduoliai. Krivis skenduolius atidžiai išklausinėja, paskui užverčia akmenimis ir vėl mirtina tyla viešpatauja iki kito skenduolio. Dėl to jie Galvės ežere niekada neiškyla į paviršių.

Belieka laukti, kokias naujas paslaptis atskleis paslaptingi Galvės vandenys.

Karaimų tiltas

Adresas: Karaimų g. 57A, Trakai
GPS: 54.65002, 24.92693

Nors istoriniuose šaltiniuose Trakų miesto tiltai paminėti gana vėlai, tik XVI a., jie turi istoriją, kurią verta žinoti ir prisiminti. Pirmosios žinios apie Karaimų arba dar vadinamą Geležinį tiltą, jungiantį Galvės ir Totoriškių ežerų sąsmauką siekia 1515 metus, kai Trakų vaivada A. Astikas šalia jo pirko du dvarus. Šis tiltas minimas ir kai 1570 m. Žygimantas Augustas tvirtino Trakams Magdeburgo teisę.

Kadangi Trakuose, kaip ir visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jau nuo XVI a. pabaigos gyveno įvairių tautybių (lietuviai, karaimai, totoriai, rusai ir kt.) ir religijų žmonės, miestas buvo suskirstytas pagal tų tautų apgyventą teritoriją.

Žodinėje tradicijoje karaimiškoji dalis apėmė teritoriją „nuo stulpo iki tilto“. Taip apibūdinama miesto dalis, esanti nuo Šv. Jono Nepomuko koplytstulpio (karaimai vadina „stulpu“, matyt, todėl, kad jų religijoje nėra šventųjų) iki vadinamojo Karaimų arba Geležinio tilto, nutiesto per Galvės ir Totoriškių ežerų sąsiaurį.

Naujoje Žygimanto Augusto privilegijoje miestui pažymima, kad sugriuvus tiltui per Galvės ežerą iš Kauno pusės (t.y. šiauriniame miesto gale) miestiečiai patys jį turėsią statyti. Kaip kompensacija už tilto statybai išleistas lėšas, miestui buvo suteikta teisė imti tilto mokestį: už kiekvieną vienkartinį vežimą – pinigėlį, o už dvikinkį – du pinigėlius; tik iš „riterių luomo žmonių“, kurie gali joti tuo tiltu, mokestis neturėjo būti imamas. Ir taip jau 1584 m. šiaurinis tiltas buvo atstatomas.

Tačiau 1611 m. Trakų miestečiai pradėjo prašyti leisti didinti šį mokestį, nes jo remontui reikia išties daug lėšų. Prašymas buvo patenkintas ir už vienkinkį vežimą buvo imama po du pinigėlius, o surinktos lėšos, kaip ir tartasi, naudojamos tilto remontui, kad tarp Vilniaus ir Kauno važinėjantys pirkliai neturėtų nepageidaujamų nuostolių. Bet vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šis prašymas buvo sugalvotas neveltui. Jis rodo, jog anksčiau nustatyto mokesčio neužteko turbūt todėl, kad važiuojančių pirklių per Trakus sumažėjo. Kitaip vėlesniuose valdovo raštuose nebūtų buvę nuolat kartojami vis tie patys nurodymai. Antai 1620 m. Zigmantas Vaza įsakė Kauno, Vilniaus ir panemunės pirkliams būtinai važinėti tik per Trakus, to nurodymo neklausantys būsią baudžiami.

Laikui bėgant, tiltą prižiūrėti buvo vis tiek sudėtinga, ypač tais laikais, kai sąsmauka tarp Galvės ir Totoriškių ežerų buvo platesnė, tad tiltas tapo jau visų miestečių reikalu.

Pavyzdžiui, medinis tiltas pūdavo ir atsirasdavo galimybė nutikti nelaimei, tad dalis jo buvo išardoma. 1833 m. minima, kad tam nutikus, buvo pradėtas rengti projektas naujam tiltui statyti.

Kaip ir minėta, Karaimų tiltas dar buvo vadinamas Geležiniu, tačiau faktai, jog jis taip dažnai turėjo būti remontuojamas, kalba ką kitą. Dėlto 1845 m. „Druskininkų šaltinių undinės“ leidinio korespondentas stebėjosi, kodėl Trakų tiltas vadinamas Geležiniu – nebent tik dėl to, kad jį statant buvę panaudota šiek tiek geležies, nes naujai statomo tilto geležiniu nepavadinsi, – sakė jis.

Tam, kad apsisaugoti nuo sukilėlių, 1863 m. caro kariuomenė tiltą išardė visai. Po kelių metų, 1868m. tiltui atstatyti girioje buvo paskirti jam medžiai, tačiau dar net ir 1871 m. nebuvo atvežti, tad taip ir liko tuščias plotas.

Manoma, kad tiltas buvo pastatytas iš naujo tik dar po kelių metų, o tam, kad nebūtų toks ilgas, iš abiejų pusių supilti pylimai. Tuomet į Kauną buvo važiuojama palei vakarinį Totoriškių ežero krantą ėjusiu keliu.

Šiandien matomas trumpas, aukštas, tvirtas tiltas pastatytas sovietmečiu, įgyvendinus kompleksinius žemės lygio aukštinimo darbus, o senasis žemas, ilgas ir medinis tiltas liko tik atminties objektu.

Karališki arba Karaimų laukai

GPS: 54.65775, 24.89642

Karališki arba Karaimų laukai atsirado tuomet, kai XIV a. karaimų tautai atvykus į Lietuvą, karaimai-kariai tęsė savo protėvių ir tėvų tradicijas tarnaujant Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto daliniuose, saugojant Trakų Salos pilį ir Lietuvos valstybės sienas. Vytautas, atsidėkodamas už gerą tarnybą, visai karaimų bendruomenei dovanojo daugiau nei 300 ha žemės, kuria jie naudojosi daugiau kaip 500 metų.

Buvo sutarta, kad kiekviena šeima turės savo dirbama rėžį, kurio neturėjo teisės parduoti. Mirus sklypo šeimininkui, bendruomenės sprendimu, žemė buvo perduodama kitai šeimai. Šios žemės buvo šiaurinėje Trakų miesto dalyje ir kadangi priklausė karaimams pagal valdovų privilegijas, vadinosi Karališkais laukais. Įdomu tai, kad ligi šių dienų šalia Trakų yra išlikę jų plotai, o kiekvienas vyresnis karaimas galėtų parodyti tą žemės sklypą, kurį dirbo jo tėvai, seneliai ar proseneliai.

Be suteiktų bendruomenės žemių, kai kurie karaimai turėjo dar ir dvarelių, palivarkų ar jiems dovanotų sklypų. Tačiau XVI-XVII amžiuje šias žemes aplink Trakus supirko vaivados ir valdovams nustojus reziduoti Trakuose, miestas ūkiškai smuko. Tad pagrindiniu karaimų verslu ir pragyvenimo šaltiniu tapo daržininkystė, o labiausiai sekėsi auginti garsiuosius Trakų agurkus. Apie tai, koks sunkus daržininko darbas, vaizdžiai byloja karaimų patarlė: „Kas dirba daržą – geria kartų vandenį.“

Tačiau jų sunkus darbas tikrai atsipirko, nes karaimų tauta buvo vertinama ne tik kaip dori kariai ir sargybiniai, bet ir kaip puikūs amatininkai bei daržininkai, į Lietuvą atvežę pirmuosius agurkus ir auginę įvairius prieskonius. Pasakojama, kad jau keliaudami į Lietuvą ir nežinodami, kokiose sąlygose gyvens, karaimai atsivežė įvairių augalų sėklų ir tai buvo itin protingas žingsnis, kuris vėliau jiems atnešė gerų vaisių.

Laikui bėgant, Trakų agurkai buvo taip gerai įvertinti ir mėgiami, kad Jonas Krivka apie juos išleido vos ne mokslinį darbą. Pagal jį, agurkai buvo skirstomi pagal dydį ir formą – kreivi agurkėliai paliekami valgyti sau ir buvo vadinami pypliukais. Tie, kuriuos veždavo į turgų, turėjo atitikti didesnius kriterijus – buvo atrenkami vienodo dydžio agurkai. Juos iš vakaro sudėdavo į sudrėkintus maišus, o anksti rytą, dar patamsiais, veždavo su arkliais į Vilnių.

Karaimai agurkus taip pat raugino ir turėjo tam įdomią procedūrą. Apipildavo juos specialiu sūrymu, sudėdavo į statines, užkaldavo ir paleisdavo į ežerą, kuriame arčiau kranto būdavo atitvertas specialus gardelis, kad povandeninė srovė statinių nenuridentų giliau. Taip užkoncervuoti agurkai ežere išbūdavo iki pat pavasario. Po to prakirsdavo ledą, statines ištraukdavo, o agurkai, taip išbuvę kelis mėnesius, labai gerai užsikoncervuodavo ir būdavo itin skanūs.

Beje, turėję ir kitą tradiciją, vertą paminėjimo – apie pavasarį darže sušalusius agurkų daigus karaimės sakydavo: ,,agurkai nuvažiavo į Kauną". Tada jos imdavo gelbėti sėklas: į drėgną skuduriuką suvyniotas agurkų sėklas įsikišdavo užantin, su jomis ir miegodavo, šiltai apsiklojusios. Sėklos kaipmat sudygdavo.

Deja, bet per Antrąjį pasaulį karą agurkų sėklos daugiau nebesudygo ir garsusis Trakų agurkas buvo prarastas. Išveisė karaimai kitą veislę – pagerintą Trakų agurką, bet šis nebebuvo toks kokybiškas, kaip pirmasis.

Be gardžiųjų agurkų, karaimai turėjo ir su žemdirbyste susijusių apeiginių švenčių, pavyzdžiui – tradicinę derliaus šventę Orach toju (Pjautuvo šventė). Paprastai ji buvo švenčiama vasaros pabaigoje, kai nuimamamas grūdinių kultūrų derlius. Čia pat buvo pinamas vainikas iš visų auginamų grūdinių kultūrų varpų. Iškilminga eisena nešdavo jį į miestą, prie karaimų šventovės kenesos. Čia jis būdavo pašventinamas ir pakabinamas kenesoje ant sienos priešais altorių. Vainikas kabodavo kenesoje iki kitų metų derliaus. Ta proga buvo kepamas pyragas, gaminamas karaimiškas krupnikas. Susėdę prie vaišių stalo, žmonės linksmindavosi, dainuodavo, po to vėl eidavo prie darbo.

Tokios šventės buvo rengiamos iki Antrojo pasaulinio karo – paskutinis vainikas buvo nupintas iš 1938 metų derliaus ir pakabintas Trakų kenesoje. Ten jis kabo ligi šių dienų.

Daniliškių sentikių cerkvė

Adresas: Daniliškių k., Trakų sen.
GPS: 54°40'42.7"N  24°48'40.6"E

Sentikiai Lietuvoje apsigyveno po to, kai Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus valdymo metais buvo atlikta patriarcho Nikono Rusijos cerkvės reforma. Bažnyčios galva buvo paskelbtas Rusijos caras, o kartu keičiami ir naikinami nevienodumai bažnytinėse knygose ir apeigose. 1656 metais bažnyčios susirinkimas nuo Rusijos cerkvės atskyrė reformos priešininkus – sentikius. Daniliškių kaimas atsirado po 1548 m. pradėtos Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto pradėtos Valakų reformos.

Bažnytinės ir pasaulietinės valdžios persekioti sentikiai traukėsi į dykras, miškus, bėgo į užsienį. Dalis jų atkeliavo į nuo seno pakantumu kitoms religijoms garsėjančią Lietuvą.Viena iš vietų, kur jie apsistojo buvo dvarininkui Riomeriui priklausančiose žemėse esantis Daniliškių kaimas. XIX a. Trakų apskrityje buvo nemažiau 47 kaimų, kuriuose gyveno sentikiai.

Anksčiau Daniliškės buvo didelis sentikių kaimas, jame gyveno vos keli katalikai. Daniliškių kaimo sentikių bendruomenę sudarė 116 asmenų. Tai primena ir kapinės šalia kaimo. Jame – antkapiai su dvigubais kryžiais, paminkluose iškalti vardai, kuriuos jau retai išgirsi. Daniliškių sentikių bendruomenė yra seniausia Vilniaus krašte, susikūrusi XVIII a. Pradžioje priklausė feodosėjų atšakai, o nuo XIX a. vid. – pomorų.

Kaimo vidury tebestovi vienas iš trylikos Lietuvos sentikių maldos namų, pastatytas 1817 m. Iki 1825 m. šia cerkve naudojosi ir Vilniaus sentikiai. Per I-ąjį pasaulinį karą cerkvė smarkiai nukentėjo. 1931 m. pastatyta nauja medinė cerkvė su varpine ant betoninio pagrindo. 1937 m. turėjo 194 narius. Tarybiniais metais cerkvė uždaryta, o po 1990 m. atkurta, restauruota. Cerkvę sudarė erdvi maldos salė ir gyvenamieji popo šeimos kambariai. Ją aptarnavo ir Onuškio bei Stakliškių apylinkėse gyvenusius bendruomenės narius.

Daniliškių kaimas yra nykstantis, šiuo metu jame gyvena tik kelios sentikių šeimos, tačiau jis yra labai svarbus Lietuvos sentikių bendruomenės gyvenime, kadangi į kaimo cerkvėje vykstančias apeigas atvyksta kitose Lietuvos vietose gyvenantys sentikiai, o į veikiančias kaimo kapines laidojami jų mirusieji.

Daniliškių piliakalnis su gyvenviete

Adresas: Daniliškių kaimas, Trakų raj.
GPS: 54.673611, 24.818972

Trakų seniūnijoje, Daniliškių archeologijos muziejuje, greta seniausio Lietuvoje sentikių kaimo – Daniliškių, įkurto 1548 m., ir Sasonės ežero stūkso to paties pavadinimo piliakalnis. Liaudyje kartais dar vadinamas Totorių kalnu. Kadangi buvo manoma, kad kažkada greta šio piliakalnio buvo apsistoję totoriai, tačiau archeologai nerado jokių, tai patvirtinančių įrodymų. Piliakalnis įrengtas masyvioje kalvoje su stačiais šlaitais. Piliakalnio aikštelės rytiniame ir vakariniame galuose pastebimi maždaug 2 m aukščio ir 45 m ilgio pylimų fragmentai. Šalia piliakalnio atlikus archeologinius kasinėjimus, nustatyta, kad čia būta senovinės gyvenvietės, kurioje žmonės gyveno pirmame tūkstantmetyje. Tai padėjo nustatyti archeologiniai radiniai – lipdytos grublėtu paviršiumi keramikos. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Šaltinis: © www.keturiossostines.lt

Bražuolės piliakalnis

GPS: 54.680916, 24.892727

Įspūdingo dydžio (vienas didžiausių Lietuvoje) Bražuolės piliakalnis siejamas su turtinga istorija. Kalvą iš visų pusių juosia Bražuolės upelio slėnio ir jo pakraštyje esančios daubos.

Viduramžiais ant piliakalnio stovėjo gerai įtvirtinta medinė pilis, nuo XIII a. iki XIV a. buvusi vienu iš didžiausių ir stambiausių žemės centrų, kuriame rezidavo žemės kunigaikštis, o vėliau didysis Lietuvos kunigaikštis, nuo 1386 m. ir Lietuvos bei Lenkijos karalius Jogaila. Būtent šioje pilyje 1382-07-06 Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila ir Kryžiuočių ordino atstovai pasirašė sutartį, vadinamą Bražuolės sutartimi.

1382 m. gegužės mėn., Kęstučiui išvykus į Novgorodą Severskį malšinti prieš jį sukilusio Jogailos brolio Kaributo, Jogaila apsupo Kęstučio tėvoniją Trakus. Kęstučio ir Vytauto padėtis tapo sunki, jie buvo atskirti nuo Trakų. Tuo metu link Trakų žygiavo kryžiuočiai. Su jais susitikęs Jogaila savo, motinos Julijonos ir brolio vardu sudarė Bražuolės sutartį.

Šalys pasižadėjo nepulti viena kitos iki 1382 09 08, kryžiuočiai įsipareigojo neremti Kęstučio ir jo sūnų. Jogaila sutartimi garantavo ordino paramą prieš Kęstutį, o ordinas pasiekė, kad Kęstutis prarastų galimybę susitarti su Jogaila ir dėl to paaštrėtų lietuvių kunigaikščių tarpusavio kovos (per jas 1382 Kęstutis buvo nužudytas).

Angelų kalva

Adresas: Angelų kalvos g., Būdos k., Trakų sen., Trakų r. sav.

Šioje liaudies pamaldumo ir dvasingumo puoselėjimo vietoje gausu medinių angelų skulptūrų, dailių kaltinių saulučių bei tautiniais simboliais išpuoštų gyvybės medžių. Pradinės Angelų kalvos idėjos iniciatorės Dominyka Dubauskaitė-Semionovė ir Lolita Piličiauskaitė-Navickienė 2009 metais sumanė pagerbti Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejų bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejų. Planuota ant kalvos įkurdinti 10 angelų, kurių kiekvienas būtų skirtas vienam šimtmečiui. Idėja susidomėjusių žmonių gerumas ir dosnumas pranoko jos sumanytojų lūkesčius – ant kalno iš pat pradžių iškilo 18 angelų skulptūrų! Beje, Angelų kalva dabar taip pat žinoma Tūkstantmečio ženklų tako vardu.

Šiandien šiame 4,3 ha plote dangų sveikina daugiau kaip 40 didelių ir mažesnių medinių angelų, iš ąžuolo drožtų koplytstulpių. Kiekvienas ant kalvos esantis angelas įkūnija vieną iš gyvenimo tiesų, pamatinių žmonijos ar krikščioniškųjų vertybių. Angelų pavidalu čia įkurdinta Gyvybė, Tiesa, Taika, Dvasios ramybė, Atjauta, Pasiaukojimas, Meilė, Sveikata, Džiaugsmas, Dėkingumas, Viltis... Taip pat čia yra šeimas bei mokslus globojantys angelai, dvasios ramybės ir Baltijos kelio saugotojai bei daug kitų. Tarp medinių skulptūrų yra vienas žmogaus ūgio angelas, simbolizuojantis Gerumą. kurį kviečiama apkabinti ir per jį pasisemti šio gyvenimą puošiančio jausmo. Žinoma, kalvą puošia ir Tavo angelas, kurį būtinai turi aplankyti.

Lietuvos ir užsienio menininkų ąžuolinėse skulptūrose atsispindi tradicinė medžio drožyba, kryždirbystė. Ant kalvos ima rastis ir iš kitų medžiagų sukurtų angelų: 2015 metais šion vieton atkeliavo granito galvą turintis Našlaitėlių globos angelas, 2017 metais – metalinis bibliotekininkams skirtas sargas. 

Skulptorių darbai įprasmina angelų dovanotojų mintis bei aukštesnių jėgų nešamas žinias. Tai tęstinis projektas, auginamas žmonių dvasingumo ir dėkingumo, o jį kurti kviečiami visi norintys – kiekvienas čia gali įprasminti savo mintis, maldas ar svarbią dorinę vertybę. Angelų kalva yra atvira, nemokama, lankymui bet kuriuo paros metu pritaikyta erdvė. Nuo jos galima pasigrožėti plačiai besidriekiančiu miškų ir vandenų kraštovaizdžiu. Toli aplinkui matyti Trakų ežerai, didinga pilis, Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia, Švč. Dievo Motinos gimimo cerkvė bei kitos istorinio-kultūrinio ir gamtos paveldo grožybės. 

Kuo gi dar ypatinga Angelų kalva? Pažvelgus į Galvės ežeryno teritoriją iš paukščio skrydžio, gali išvysti sparnus išskleidusį angelą: kūną ir kojas sudaro Galvės, Totoriškių ir Lukos (arba Bernardinų) ežerai, išskleistus sparnus – Skaisčio ir Akmenos ežerai, o galva – tai Angelų kalva!

Angelų kalvos legenda

Anuomet Dievas tvėrė Trakų kraštą, jam talkino Jautrios sielos angelas. Po ilgų liūčių vandenys pripildė Dievo piršto įspaustus įvairaus dydžio duburius. Taip čia atsirado gausybė ežerų. Jautrios sielos angelas negalėjo atsigrožėti krištolinio tyrumo vandenimis, juose plaukiojančių žuvų gausa ir bangose nardančių paukščių margumynu – nuolat plasnojo virš ežerų laumžirgius gainiodamas ir visiškai pamiršo savo darbus.

Susirūpino broliai angelai ir kreipėsi į Dievą, matydami, kad Jautrios sielos angelas dėl ežerų galvą pametęs ir savo kasdienes užduotis užmiršęs. Kūrėjas rankos mostu nuraminęs angelus pranešė: ten, kur bus galima matyti tris vietas, kuriose garbinamas Dievas, Jautrios sielos angelas atrasiąs savo galvą!Ėmė drebėti žemė, sugaudė dangūs ir netikėtai vienoje vietoje atsirado kalva. Aplink tyvuliuojantys ežerai prisijungė prie jos, tapdami angelo kūnu ir plačiai išskleistais sparnais.

Praėjus tūkstantmečiams užlipo žmonės ant tos kalvos, nuo kurios matėsi trys mūrai – bažnyčia, cerkvė bei salos pilis, ir visuose juose buvo garbinamas Dievas. Jiems ši kalva labai patiko, tad ėmėsi čia įkurdinti medinius angelus. Vos pirmieji angelai iškilo, atsibudo Jautrios sielos angelas ir atpažino, kad čia ir yra Dievo išpranašauta jo pamestoji galva. Nužvelgęs kalvos grožį angelas tarė: „Gausės angelai kalvoje, saugos jie Trakus ir visą Lietuvą, ir taps Trakai taku gerumui ir meilei skleistis!“

Angelų kalvos vizija

Angelų kalva – tai pilietinio aktyvumo išraiška, kuria dvi moterys iš pradžių siekė įgyvendinti du tikslus: įamžinti tūkstančio metų nuo Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejus. Dabar, angelų ant kalvos vis daugėjant, šia vieta tikimasi telkti ir vienyti vietos žmones, šeimas, profesines ar kitas bendruomenes. Ant kalvos yra pastatyti mokytojus, seniūnus, kariškius, specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojus, žurnalistus ir kitų bendruomenių narius globojantys angelai sargai, taip pat angelai, primenantys mylimus žmones.

Ant Angelų kalvos kviečia apsilankyti ir čia įkurti Menų namai, siūlantys nemažą meninių renginių įvairovę. Kiekvienas kalvos lankytojas čia neabejotinai dvasingai praleis laiką, galės pasimelsti, pabūti dorą bei meną vienijančioje erdvėje. 

Sakralinės muzikos festivalis 

„Skamba giesmės Angelų kalvoje“ – tai sakralinės muzikos festivalis, kurį organizuoja Angelų kalvos bendruomenė. Kasmet virš įspūdingo Trakų kraštovaizdžio plasnojantys giesmių ir dainų garsai stiebiasi į aukštybes, ragindami nuoširdžiai pasimelsti ir padėkoti Dievui už Viltį, Santarvę, Meilę, Dvasios stiprybę bei už visas kitas krikščioniškąsias vertybes.

Bulvių kelias

Adresas: Užtrakio g., Užutrakio k., Trakų sen., Trakų r. sav.

Ežeringas Trakų kraštas garsėja gausiu gamtiniu bei kultūriniu paveldu. Šiame lobyne išskirtinė – Užutrakio dvaro sodyba su prašmatniais rūmais, neretai vadinamais Galvės ežero baltąja gulbe. Rytinę ežero pakrantę puošiantys šviesūs rūmai yra unikalūs geografine padėtimi bei gražia istorija.

Rašytiniuose šaltiniuose Užutrakio pusiasalis minimas jau nuo XIV a., kai jį valdė totorių didikai. Algirdo sala vadinamo pusiasalio žemės skirtingais laikotarpiais priklausė skirtingiems savininkams. Užutrakio dvaro klestėjimo istorija siejama su Tiškevičiais. XIX–XX a. sandūroje grafas Juozapas Tiškevičius su žmona Jadvyga įkūrė prabangią rezidenciją – dvaro sodybą su puošniais Liudviko XVI stiliaus interjerais dekoruotais rūmais bei įspūdinga, atvirais paviljonais karūnuota terasa ir nuostabiu mišraus stiliaus parku.

Anuomet į dvarą grafai atvykdavo vandens keliu – plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką juos perkeldavo keltininkas. Sausuma nekeliaudavo ir aukšto rango Tiškevičių svečiai, vykstantys į dažnai čia rengiamus priėmimus, giminių susitikimus ir draugiškas puotas. Renginių metu čia skambėdavo muzika, ant vaišių stalo netrūkdavo dvare gaminamų prancūziškų sūrių, spirito varykloje gaminamų gėrimų, o stalo viduryje dažnai puikuodavosi keptas sodyboje užaugintas fazanas!

Užutrakio dvaro rūmus bei sodybos ūkį aptarnaujantis personalas retai keliaudavo vandens keliu. Ūkiniams reikalams buvo skirtas kitas – vadinamasis Bulvių kelias, anuomet per laukus vedęs iki Užutrakio dvaro ūkinių pastatų, o šiandien vingiuojantis daugiausia Galvės ežero pakrante. Traukiantys Bulvių keliu turi puikią galimybę pasigrožėti nuostabiu peizažu – pribloškiančiu vaizdu į ežerą su jame išsibarsčiusiomis salomis bei ypatinga puošmena – Trakų salos pilimi.

Šiandien kiekvienam norinčiam apsilankyti Užutrakio dvare teks keliauti senuoju Bulvių keliu. Tiesa, šiuo metu vykdomi baigiamieji prieplaukos įrengimo darbai, tad gana greitai pusiasalį galima bus pasiekti ir vandeniu! Dvaro sodybos atkūrimą bei nuolatinę priežiūrą vykdo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija. Lankytojų patogumui Bulvių kelyje yra įrengtos kelios apžvalgos aikštelės, suręsti mediniai atokvėpio suoleliai.

Dvaro ūkis

Užutrakio Tiškevičių dvaro kompleksą palaikė itin tvirtas ūkis, kuris paveldėjimo teise atitekdavo vyriausiajam sūnui be teisės skaidyti valdas. Vien dirbamos žemės plotas sudarė 800 ha, iš kurių dalis skirta sodams bei mišraus stiliaus parkui.

Įdomu, kad prie dvaro buvo auginami fazanai – vištinių būriui priklausantys paukščiai, kurių patinų plunksninis apdaras pasižymi ypatingu spalvingumu. Fazanams veisti ir auginti iš Austrijos buvo pakviestas specialistas. Ypatingų iškilmių ir puotų metu Tiškevičiai vaišindavo savo svečius keptu ir išmoningai pateiktu fazanu.

Užutrakio dvaro sodybos ūkinę dalį sudarė apie 19 mūrinių bei medinių pastatų:  arklidės, svirnas grūdams laikyti, kalvė, tvartai, sandėliai ir kiti. Iki šių dienų išliko 10 statinių. Bene svarbiausias ūkinis pastatas anuomet buvo spirito varykla, mat spiritas buvo vienas iš pagrindinių dvaro pajamų šaltinių.

Tarnai ir darbininkai Užutrakio sodyboje

Rašytiniai šaltiniai rodo, kad Užutrakio dvaro sodybą aptarnavo apie 60 tarnų ir darbininkų. Kaip minėta, norėdami pasiekti savo „darbovietę“ jie naudojosi sausumos keliu. Galima spėti, jog kelio pavadinimas kilo nuo to, kad juo į spirito varyklą buvo vežamos bulvės.

Pasakojama, kad kelionė iki artimiausių miestų būdavo ilga ir gana brangi. Dažnai naudotis Bulvių keliu nebuvo itin patogu ar prieinama, tad Užutrakio personalo šeimoms tekdavę kaip įmanoma savarankiškiau apsirūpinti. Moterys pačios raugdavo girą, kepdavo duoną, siuvo ir mezgė, iš taukų gaminosi muilą ir kita.

Dvare nebuvo gydytojo, tad susirgę tarnai ir darbuotojai buvo priversti taip pat suktis savarankiškai. Tik ypatingais atvejais ir grafams leidus būdavo iškviečiamas daktaras.

Tačiau grafienė Jadvyga buvo įsteigusi mokyklėlę neišsilavinusių tarnų vaikams. Laisvalaikiu ji pati mokė vaikus skaityti ir rašyti, įsiminti trumpus eilėraščius ir daineles. Be to, pasakodavo krašto istoriją.

Meilė prancūziškam stiliui

Pasakojama, kad iš grafienės Jadvygos lūpų gana dažnai galima buvo išgirsti posakį: „Meilė viskam, kas prancūziška“. Grafas Juozapas laisvai kalbėjo prancūziškai, išmanė diplomatinį protokolą ir vienas iš nedaugelio Lietuvoje laikėsi savoir vivre, arba gražaus elgesio ir mandagumo taisyklių.

Tad nenuostabu, jog išskirtinio grožio Užutrakio dvaro parką projektavo būtent prancūzas – Eduardas Fransua Andre. Šispasaulinio garso kraštovaizdžio architektas sukūrė unikalų vandens parką, kuris driekiasi per visą pusiasalį. Jame buvo iškasta daugiau kaip 20 skirtingų dydžių ir formų tvenkinių, kuriuose atsispindi aplink augantys šimtamečiai ąžuolai, pušys ir iš svetur atvežti egzotiniai augalai.Priešais rūmus buvo suprojektuoti taisyklingų formų (prancūziški) parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis.

Užutrakyje dažnai lankydavosi rusų diplomatai, kariškiai ir aukščiausio rango valdininkai, mat grafas Tiškevičius savo ekonominį-karinį išsilavinimą gavo Peterburge. Mėgdžiodamas rusų aukštuomenę, į dvarą pasikvietė prancūzų virėją ir sūrininką. Jau nuo seno Lietuvoje buvo raugiami sūriai, tačiau Užutrakyje jie buvo ypatingi, gaminami pagal prancūzų receptus ir tradicijas. Sakoma, kad specialiai išmūrytoje šaltoje patalpoje laikomi sūriai kiekvieną dieną būdavo apverčiami ir nuglostomi.

Užutrakio dvaro rūmai šiandien

Užutrakio rūmai tarsi laiko mašina nukelia į XIX a. pabaigą – XX a. pradžią. Restauruojant dvaro sales buvo stengtasi išlaikyti Tiškevičių laikams būdingą prabangą. Šiandien lankytojai gali apžiūrėti autentiškus baldus, servizus, ginklus, Venecijos stiklo veidrodžius ir kitas grafų gyvenimą menančias įdomybes. Rūmuose dažnai eksponuojamos įvairiausios keliaujančios parodos, kaip ir Tiškevičių laikais, čia dažnai skamba muzika bei entuziastingi plojimai.

Užutrakio dvaro sodyba

Adresas: Užtrakio g. 17, Trakų m., Trakų sen., Trakų r. sav.

Užutrakio dvaro sodyba – vienas ryškiausių ir geriausiai išlikusių Lietuvos dvarų. Ant Galvės ežero kranto įkurtas ir restauruotas dvaro ir parko ansamblis suteiks jums galimybę pajusti XIX a. Lietuvos diduomenės gyvenimo dvasią. 

Užutrakio dvaro sodybą XX a. pradžioje įkūrė grafas Juozapas Tiškevičius drauge su žmona Jadvyga . Jį įkvėpė unikalus Trakų kraštovaizdis – dvaras buvo kuriamas maksimaliai išnaudojant vietovės teikiamas galimybes. 

Rūmus, papuoštus įspūdingais Liudviko XVI stiliaus interjerais, kūrė lenkų architektas Juzefas Husas. Juos užbaigia atvirais paviljonais karūnuota terasa, iš kurios atsiveria pasakiški vaizdai į Trakų pilį. Parką planavo žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė (Édouard François André). Buvo sukurtas mišraus stiliaus parkas, papuoštas antikinių skulptūrų kopijomis ir gausybe augalų. Čia vis dar auga beveik šimto rūšių įvairių formų medžių bei krūmų – daugiau nei pusė jų buvo specialiai atvežti kuriant parką. 

Šiandien į dvarą patenkame sausumos keliu, tačiau grafo šeima juo nesinaudodavo – į pusiasalį keldavosi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios gyveno keltininkas. Sausumos kelias tuomet buvo skirtas tik ūkio reikmėms ir dėl to pramintas Bulvių keliu. Juo nekeliaudavo ir Tiškevičių svečiai, vykstantys į dažnai čia rengiamus priėmimus, giminių susitikimus ar draugiškas puotas. Renginių metu čia skambėdavo muzika, ant vaišių stalo netrūkdavo dvare gaminamų prancūziškų sūrių, spirito varykloje gaminamų gėrimų, o stalo viduryje dažnai puikuodavosi keptas sodyboje užaugintas fazanas! 

Dvaras grafams Tiškevičiams priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Sovietų okupacijos metais jis buvo nacionalizuotas ir paverstas sanatorija, pionierių stovykla, vėliau – turizmo baze. Dvaras stipriai nukentėjo – buvo suardytas originalus rūmų planas, smarkiai apleistas parkas. 

Mūsų dienomis Užutrakio dvaro sodyba atgimsta – restauruoti rūmai, atkuriamas parkas. Čia nuolat vyksta koncertai, parodos, o pats ansamblis yra viena lankomiausių regiono vietų. 

Užutrakio dvaro istorija

Pusiasalis tarp Galvės ir Skaisčio ežerų istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. Tais laikais jis vadintas Algirdo sala ir priklausė totorių didikams. XIX a. antroje pusėje pusiasalį įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). 

Dvaro sodybą, kurią matome šiandien, įkūrė jo sūnus, taip pat Juozapas (1868–1917), su žmona lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk-Četvertinska. Dvaro rūmai buvo statomi ir parkas kuriamas 1896–1902 m. 

Per Pirmąjį pasaulinį karą, artėjant vokiečių kariuomenei, Juozapas Tiškevičius su šeima paliko dvarą ir persikėlė į Sankt Peterburgą. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Užutrakį valdė vyriausias grafo sūnus Andrius. Per karą dvare šeimininkavo vokiečių okupacinė kariuomenė, o vėliau jis buvo nacionalizuotas sovietų valdžios.

Parkas

Prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Andrė į Užutrakį atvyko 1898 m. Čia jis sukūrė sau būdingą mišraus stiliaus parką, kurio plotas siekė 80ha. Priešais rūmus buvo suprojektuoti taisyklingų formų parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis. 

Architektas meistriškai išnaudojo kontrastingą pusiasalio peizažą, dirbtinių uolų kompozicijomis pabrėždamas jo kalveles, o pusiasalį supančių ežerų spindesį papildydamas sudėtinga tvenkinių sistema. Buvo iškasta daugiau nei 20 tvenkinių, besijungiančių tarpusavyje ir su ežerais. Taip gimė unikalus vandens atspindžių parkas, kuriame tarsi išnykdavo riba tarp sausumos ir vandens. 

Restauruoti rūmai

Dvaro sodybos rūmai ne tik patys tviskėjo prabanga, bet ir leido grožėtis įspūdingu peizažu. XX a. antroje pusėje rūmai ir parkas buvo apleisti, tačiau šiandien jie palaipsniui atkuriami. 

2008 m. buvo restauruotas rūmų eksterjeras, antras aukštas, palėpė, vestibiulis, laiptinės. 2010 m. visuomenei pristatyta pirmoji restauruota rūmų salė – Liudviko XVI stiliumi dekoruotas reprezentacinis valgomasis. Kartu buvo atkurtas originalus viso pirmojo aukšto planas, subtilūs sienų lipdiniai. Tais pačiais metais baigta restauruoti Gobelenų salė. 

Gamta

Užutrakio dvaro parke galima aptikti daugybę vietinių bei atvežtinių augalų: 38Lietuvoje savaime augančių, 54 atvežų medžių bei krūmų, apie 400rūšių ir formų žolinių augalų. Nemažai šių augalų specialiai čia buvo įveisti paties parko autoriaus E. Andrė. 

Šiame parke gyvena voverės, stirnos, priskaičiuojama net 7šikšnosparnių rūšys. Tvenkiniuose ir šalia jų galima sutikti retų rūšių varlių, paprastąjį ir skiauterėtąjį tritoną, ūdrų. Senuosius parko medžius lanko geniai, meletos, pelėdos. Parko prieigose peri vištvanagiai ir nendrinės lingės, ant rūmų stogo – dančiasnapiai, o tvenkiniuose maitinasi garniai ir upinės žuvėdros. 

Skulptūros

Nuo pat įkūrimo sodybos teritoriją puošė nemažai skulptūrų, tarp jų – žinomo XVIII a. prancūzų skulptoriaus Antuano Kezevo (Antoine Coysevox) kūrinių kopijos. Dažniausiai jos vaizdavo antikines deives ir dievus. Beveik visos skulptūros buvo sunaikintos po Antrojo pasaulinio karo, tačiau šiandien bandoma jas atkurti ir vėl grąžinti į parką. 

Parke galima apžiūrėti antikinės deivės Dianos, kurios prototipas – Prancūzijos karaliaus Liudviko XV motina Marie-Adelaide de Savoie, skulptūrą. Ši, kaip ir Floros bei Hamadriadės skulptūros, yra Luvre eksponuojamų kūrinių kopijos. Čia taip pat rasite Bakchą, įvairių biustų, o ant Galvės ežero kranto stovi Mergelės Marijos skulptūra – ji parke buvo išlikusi ilgiausiai. Skulptūrą buvo galima pamatyti dar 1964m., vėliau ji buvo įmesta į ežerą. 1975m. apgadinta skulptūra atrasta Varnikų kaimo kapinėse ir perkelta į Trakų bažnyčią. Užutrakio parke stovi originaliosios Mergelės Marijos kopija. 

Istorinių parkų pažinimo centro lankymas

Adresas: Užtrakio g. 8, Trakai

2020 m. liepos 1 dieną Užutrakio dvaro sodyboje lankytojams atvertas Istorinių parkų pažinimo centras – neseniai restauruotame buvusios spirito varyklos pastate įrengta interaktyvi ekspozicija, pasakojanti apie istorinį Trakų peizažą bei žymiojo kraštovaizdžio architekto, botaniko Eduardo Fransua Andė (1840-1911) kūrybą.

Ekspozicija, po kurią lankytojus yra pasirengęs palydėti profesionalus gidas – tarsi kvietimas Užutrakio ramybėje atrasti, o gal tik prisiminti tas gamtos ir kultūros vertybes, kurias šiandien neretai užgožia triukšmingas ir lėkštas Trakų kaip kibinų valgymo ir masinių maudynių vietos įvaizdis.

Kai daugiau nei prieš septynis šimtmečius Lietuvos didieji kunigaikščiai kartu su savo tauta ir svetingai priimtais svetimšaliais įkūrė valstybingumo lopšiu tapusius Trakus, svarbiausia šios kūrybos sąjungininke buvo gamta – ledynų kadaise suformuotas ežerynas su daugybe salų ir salelių, sunkiai prieinamos pelkės ir miškais apaugusios kalvos padėjo žmogui susikurti saugius namus. Todėl raktas į Trakų pažinimą – gebėjimas atpažinti ir įvertinti kultūros ir gamtos paveldo pusiausvyrą, kuri lemia šios vietos išskirtinumą. Tai, kas daugeliui šiandien Trakuose atrodo įprasta ir pastovu – trapi tobulybė, supinta iš tamsiausių ežerų paslapčių, saulės ar mėnulio šviesoje banguojančių laukų, miškų tylos ir garsų, tragiškų žmonių bei tautų likimų, prisiminimų apie sugriautas šventoves ir pritilusios Mergelės Marijos maldos už visą Lietuvą, kurios aidą sugėrė Vytauto Didžiojo įkurtos bažnyčios erdvė.

Taip pat ši ekspozicija kviečia pažvelgti į Trakus ir kaip į meno kūrinį – taip, kaip kadaise žvelgė grafai Tiškevičiai ir jų į Užutrakį pasikviestas prancūzų peizažo meistras, prisimenant La Belle Époque pamoką apie vis dar įmanomą žmogaus ir gamtos sugyvenimo harmoniją. Kiek dėmesingesnis žvilgsnis į E. F. Andrė parkus pasaulyje padės naujai suvokti ir Lietuvos turimą turtą – jo aranžuotus parkus Palangoje, Lentvaryje, Trakų Vokėje ir Užutrakyje.

Istorinių parkų pažinimo centro lankymas

Istorinių parkų pažinimo centro lankymas kainuoja 1 Eur,

Lengvatinis bilietas – 0,5 Eur.

Iš anksto užsiregistravusios iki 15 lankytojų grupės priimamos darbo dienomis nuo 8.30 iki 17 val. tokiu grafiku:

8.30 - 10.00
10.00 - 11.30
11.30 - 13.00
13:00 - 14:00 pietų pertrauka
14.00 - 15.30
15.30 - 17.00

Išankstinė registracija elektroniniu paštu: centras@seniejitrakai.lt
Visų saugumui ekspozicijoje prašome dėvėti apsaugines veido kaukes, o kadangi ekspozicija interaktyvi – ir pirštines.

Taip pat galima užsisakyti ekskursiją po Užutrakio parką, aplankant ir Istorinių parkų pažinimo centrą.

Ekskursijos kaina:

Grupei iki 20 žmonių: 40 Eur lietuvių kalba, 50 Eur – užsienio kalba, vaikams – 20 Eur lietuvių kalba.

Už bilietus į Užutrakio dvaro sodybos rūmus mokama atskirai.

Kalbos: lietuvių, anglų, rusų, lenkų

Ekskursijos metu supažindiname su dvaro sodybos ir ją įkūrusios grafų Tiškevičių šeimos istorija, atliktais ir vykdomais dvaro sodybos restauracijos darbais.

Ekskursiją galima užsisakyti: uzutrakis@gmail.com

Varnikų pažintinis takas

Adresas: Varnikų miškas, Ilgelio pelkė, Trakų sen., Trakų r. sav.

Per Varnikų botaninį-zoologinį draustinį išsiraizgęs 5 km ilgio pažintinis takas gamtos mylėtojams siūlo pasižvalgyti po įspūdingą gamtą ir pasigrožėti jos bioįvairove. 

Pietinėje Trakų istorinio nacionalinio parko dalyje, Trakų miškų urėdijoje, Lentvario girininkijoje esantis Varnikų draustinis užima apie 611 hektarų plotą, kurio didžiąją dalį (450 ha) sudaro miškaiir 207 ha – Ilgelio pelkė. Šiaurinėje draustinio dalyje, Skaisčio ežero pakrantėje ant kalvos auga labai senas, 200 metų skaičiuojantis ąžuolynas! Greta ošiantis natūraliai susiformavęs mišrus miškas taip pat žavi savo šimtametėmis eglėmis ir pušimis. Prieš 30–60 metų šio miško pakraščiuose buvo pradėti sodinti eglių ir pušų jaunuolynai. Įsidėmėtina, jog Varnikų draustinyje yra išskirta kertinė miško buveinė, t. y. žmogaus veiklos nepaveiktas miško plotas, kuriame aptinkama nykstančių, retų ar niekur kitur nerandamų augalų rūšių. Draustinio teritorijoje yra paskelbtos kelios vieningo saugomų teritorijų Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ buveinės.

Pažintinis pėsčiųjų takas veda ne tik per nuostabaus grožio miškus, bet ir per draustinio biotopų įvairovę praturtinančią pievą, įspūdingą Ilgelio pelkę bei joje telkšančius ežerėlius. Lankytojų patogumui Trakų miškų urėdija yra įrengusi pavėsines su suoliukais, tris apžvalgos aikšteles bei dešimt atokvėpio stotelių gražiausiose ir sunkiai prieinamose draustinio vietose. Taku einantiems lankytojams siūloma pailsėti, susipažinti su stenduose lietuvių ir anglų kalbomis pateikiama informacija apie vietos kraštovaizdį bei jo formavimosi ypatumus, apie Varnikų draustinį bei Trakų miškų urėdijos veiklą. Viena pažintinio tako apžvalgos aikštelė suteikia galimybę pasigrožėti greta esančiais skirtingais draustinio ekotopais: kalvos viršūnėje ošia ąžuolynas, šlaitus gaubia mišrus miškas, o papėdėje telkšo miškinga pelkė.

Didžiausia pažintinio maršruto dalis vingiuoja gruntiniu miško takeliu. Tačiau beveik 1,5 km ilgio ruožas kerta sunkiai prieinamas pelkės vietas! Norint užtikrinti lankytojų saugumą ir suteikti unikalią galimybę pasivaikščioti išskirtinėje gamtoje, įrengtas beveik 1 metro pločio lentinis takas. Įdomu, kad takui paruošti panaudota drebulės mediena, kuri jau nuo senovės žinoma kaip itin atspari drėgmei.

Pasiekti draustinį tiek automobiliu, tiek pėstute ar dviračiu – nesunku. Tereikia sekti nuorodas ir ženklus į Varnikų pažintinį taką. Maršruto pradžioje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, vaikų žaidimo aikštelė ir kiti lankytojams skirti patogumai. Simboliškai takas prasideda mediniais vartais.

Gamtos apsauga

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija siekia išsaugoti šios teritorijos biologinę įvairovę ir kartu sudaryti palankias sąlygas jai didėti. Varnikų pažintinio tako įkūrimo tikslas – išsaugoti senąjį mišką bei pelkę ir jų unikalią augmeniją bei gyvūniją. Trakų miškų urėdijos įrengtas takas padeda nukreipti lankytojų srautus, kad gamta būtų saugoma ir nebūtų joje lankomasi kaip pakliuvo.

Saugoma biologinė įvairovė

Varnikų botaninis-zoologinis draustinis – geriausiai ištirta Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos dalis. Čia aptikta daugiau nei 600 skirtingų aukštesniųjų augalų rūšių, iš kurių net 16 yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą.

Įspūdingas draustinyje augančių samanų rūšių kiekis – jų priskaičiuojama net 118. Keturios samanų rūšys yra saugomos visoje Lietuvos teritorijoje. Draustinyje taip pat galima aptikti į Raudonąją knygą įrašytų grybų.

Tiesa, mokslininkai pastebėjo, jog prieš pusšimtį metų čia augusių kai kurių kerpių rūšių šiandien jau sunkiai aptinkama. O juk dauguma retųjų kerpių byloja apie ypatingą miško vertę, mat jos siejamos su kertinių miško buveinių rūšimis. Tai nykstanti ir visose Europos šalyse saugoma augalija.

Gyvūnijos gausa pasižymi tiek Varnikų draustinyje stūksantys miškai, tiek pelkė. Iš žinduolių čia prieglobstį randa lapės, kiaunės, barsukai, kiškiai, aptinkama elnių, stirnų bei šernų. Nenuostabu saulėtą dieną čia išvysti ant kiminų kupsto besišildančią paprastąją angį, dar vadinamą gyvate marguole. Draustinyje yra aptikta net 15 saugomų vabzdžių bei vabalų rūšių. Didysis karališkasis laumžirgis, žiaurusis puikiažygis ir kt. įrašyti į Raudonąją knygą. Čia taip pat pastebima išskirtinių drugių ir plaštakių. O draustinyje gyvenančios gervės bei kukučiai yra saugomi visoje Lietuvos teritorijoje. Nestinga čia ir paukščių giesmininkų – ligučių, lakštingalų, strazdų, volungių – bei plėšriųjų paukščių, priklausančių pelėdinių, vanaginių ir sakalinių paukščių būriams.

Ilgelio pelkė

Pietinėje Varnikų draustinio dalyje apie 207 ha užima Ilgelio pelkė, per kurią nutiestas beveik 1,5 km ilgio lentinis takas. Pelkėje telkšo 4 liekaninės kilmės ežerėliai: Baluošas, Bevardis, Piliškių ir Ilgelis. Teigiama, kad visi jie yra vieno didelio ežero liekanos! Įdomu ir tai, kad Varnikų draustinio ežerėliai yra aklini – juos maitina aplinkinės pelkės, kurių vandens lygis yra 1 metru aukščiau nei Bernardinų (Lukos) ežero vandens lygis. Taigi Ilgelio pelkės vandens perteklius nuteka į ežerą.

Varnikų holokausto vieta

GPS: 54.649797, 24.959616

Varnikų miške šalia Varnikų kaimo, vietovėje besiribojančioje su Galvės ir Skaisčio ežerais yra tamsios Lietuvos istorijos vieta. 1941 m. rugsėjo mėn. į vasarnamiuose įkurtą getą iš Trakų bei apylinkių (Lentvario, Onuškio, Aukštadvario) buvo suvaryti žydai. Trakų policijos vadui Kaziui Čaplikui atsisakius vykdyti apskrities viršininko Mačinsko įsakymą bei įsakius savo pavaldiniams pasielgti analogiškai, į Trakus iš Vilniaus buvo atsiųsta apie 30 Vilniaus ypatingojo būrio policininkų ir vokiečių karininkų. 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške buvo sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai. Žudynių aukų kapą žymi dvi memorialinės plokštės su užrašais lietuvių ir jidiš kalbomis bei medinė skulptūra.

Šaltinis: keturiossostines.lt

Varnikų piliakalnis

GPS: 54.649753, 24.947248

Varnikų piliakalnis yra rytiniame Galvės ežero krante, į šiaurę nuo Lukos (Bernardinų) ir į vakarus nuo Nerespinkos ežerų.Archeologai šį paminklą žvalgė 1959 metais ir papėdėje rado lipdytinės brūkšniuotosios keramikos. Tokia keramika buvo lipdoma nuo I tūkstantmečio prieš Kristų iki pirmųjų amžių po Kristaus gimimo. Tai leidžia manyti, kad žmonės čia gyveno gana seniai, tik kol kas nežinoma ar piliakalnyje ir jo papėdėje gyventa ilgesnį laikotarpį, ar šioje įtvirtintoje kalvoje tik slėptąsi ištikus pavojui. Vis dėlto, nors ir kelios rastos šukės mums pasakoja, kad šį piliakalnį naudojo baltų genčių protėviai.

Viduramžiais, besikuriant Trakų gynybos kompleksui ir vėliau, kai Trakų miestas su savo pilimis tapo itin svarbiu valstybinės reikšmės fortpostu ir mėgstama valdovų rezidencine vieta, Varnikų piliakalnis, kartu su kitais aplink miestą išsidėsčiusiais piliakalniais, kaip Bražuolė, Daniliškės, Strėva ir kt., galėjo būti Trakų gynybinio komplekso grandimi. Tą rodytų jo artumas abiejoms Trakų mūrinėms pilims. Be to, netoli jo ėjo nuo Viduramžių naudotas senasis Vilniaus kelias. Varnikai – tai piliakalnis su labai nedidele aikštele, todėl kaip svarbus ginybinis fortpostas tarnauti negalėjo, tačiau puikiai tiko žvalgybai bei galėjo atlikti slėptuvės funkcijas.Deja, trūksta rašytinių šaltinių, kurie nušviestų šio piliakalnio reišmę ir funkcijas šioje Trakų istorinėje erdvėje.

Galbūt būsimi archeologiniai tyrimai atskleis tikslesnes įsikūrimo šioje vietoje aplinkybes arba gyvenimo tęstinumą čia nuo pat akmens amžiaus, kadangi tik už 150 m. į šiaurę nuo Varnikų piliakalnio archeologai yra aptikę epipleolito pradžios ir mezolito laikotarpio gyvenvietės pėdsakus. Gyvenvietė užima 90×35 m sklypą. 1987 metais, ariant rasta titnaginių dirbinių: kotinis strėlės antgalis, skaldytinių, rėžtukų, skelčių, nuoskalų. Radiniai epipaleolito pabaigos arba mezolito pradžios.

Šaltinis: https://bit.ly/2RL7oUt

Rykantų Švč. Trejybės bažnyčia

Adresas: Bažnyčios g. 8, Rykantų k., Trakų r. sav.

Rykantai, tai viena pirmųjų Lietuvos evangelikų reformatų (kalvinistų) vietovių. Rykantus, kartu su medine kalvinistų bažnyčia, mini žymus italų reformatas Paulius Vergerijus 1555 m. lankęs Lietuvą. XVI a. pradžioje Tolvaišos Rykantuose pastatė medinę bažnyčią, kuri iš pradžių priklausė Trakų parapijai, bet vėliau, vieni pirmųjų Lietuvoje, Tolvaišos priėmė kalvinistinį tikėjimą ir Rykantų bažnyčia tapo kalvinistine. Manoma, kad pirmoji (medinė) Rykantų bažnyčia buvo viena pirmųjų evangelikų reformatų bažnyčių Lietuvoje.

Dabartinė (mūrinė) Rykantų Švč. Trejybės bažnyčia- tai viena seniausių bažnyčių esančių Trakų rajone. Ją 1585 m. pastatė Rykantų dvaro savininkas A.Tolvaišas. Bažnyčios grožiu tuo metu stebėjosi net tie asmenys, kurie buvo lankęsi svarbiausiuose Europos miestuose. 1630 m. A.Tolvaišas kartu su žmona buvo palaidotas šios bažnyčios rūsyje.

Tolvaišos palikuonių neturėjo, todėl Rykantų parapija, pagal tolimesnį giminystės ryšį, atiteko Oginskiams, kurie išpažino katalikybę.  1655 m. Lenkijos ir Lietuvos karo su Rusija metu Rykantų bažnyčia buvo stipriai apgadinta ir apiplėšta bei keletą metų stovėjo tuščia. Apie 1667 m. bažnyčią suremontavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Marcijonas Oginskis. 1688 m. Marcijonas Oginskis perdavė bažnyčią Trakų dominikonų vienuolynui ir Rykantų bažnyčia tapo katalikiška.

Dabartinė mūrinė Rykantų Švč. Trejybės bažnyčia – viena seniausių bažnyčių esančių Trakų rajone. Tai renesanso, iš dalies gotikos pastatas. Bažnyčia yra trijų navų, su plačia presbiterija ir trisiene apsida. Prie presbiterijos pietų šono glaudžiasi stačiakampė zakristija. Po bažnyčia yra rūsys. Bažnyčios sienos plytų mūro, tinkuotos. Stogas dengtas skarda.

Virš pagrindinio fasado frontono yra XIX a. geležinis kryžius. Kryžiaus kompozicija centrinė, siluetas rombinis, jis turi žemą vientisą stiebą ir 4 vienodo ilgio kiauravidures šakas, kurių ertmės paįvairintos zigzagais. Prie šakų pritvirtinti tokie pat kiauraviduriai kryželiai, šių mažų kryželių galai užbaigti sukryžiuotomis lelijų žiedų pavidalo juostelėmis. Pagrindinį kryžmos centrą dengia diskas, tarpšakiuose įtvirtinta po vingiuotą spindulį.

Pagrindiniame vakarų fasade labiausiai išsiskiria originalus renesansinis frontonas, ryškiai išsikišantis virš stogo. Karnizai frontoną skaido į tris tarpsnius. Apatinis tarpsnis panašus į atiką. Jį skaido žemi piliastrai, tarp kurių yra nišos su pusapskrite arka. Virš piliastrų yra už juos žemesnės mentės. Vidurinis tarpsnis paprasčiausias, trapecinis, su stačiakampėmis nišomis ir mentėmis. Viršutinis tarpsnis- trikampio frontonėlio formos. Frontono vidurinėje nišoje yra XVIII a. freska, vaizduojanti šv. Jurgį.

Šaltinis: www.grazitumano.lt

Vilsos upelio kriokliai

Adresas: Žemieji Semeniukai, Trakų r.
GPS: 54.713803, 25.004877

Tai vienintelis upelis Lietuvoje su natūraliais kriokliais. Vos kelių kilometrų Vilsa tekedama per klintinius tufus suformavo eilę mažesnių ir didesnių krioklių (mes suskaičiavome mažiausiai 4). Didžiausias siekia 1,5 m, bet kasmet kriokliai kinta ar gali atsirasti naujų. Vilsos slėnis taip pat įspūdingas ir gilus, nors aplink upelį natūralus miškas ir išskirtinai pritaikytų takų nėra, tačiau nužygiuoti iki pat santakos su Nerimi būtina.

Šaltinis: © pamatykLietuvoje.lt
Foto: © WeloveLithuania.com

Stirnių piliakalnis

Adresas: Saidės g., Stirniai, Trakų r.
GPS: 54.719332, 25.046602

Stirnių piliakalnis archeologų kol kas netirtas, bet iš jo gynybinių įtvirtinimų sprendžiama, kad jis įrengtas prieš 1,5 tūkst. metų. Labai įdomi Stirnių piliakalnio atradimo istorija. Ilgą laiką piliakalnį nuo praeivių akių slėpė medžiai. Tik 1995 m. išaiškinta, kad ši įspūdinga kalva – piliakalnis. Tuomet Saidės upelio pakrantes tyrinėjo gamtininkas Ričardas Kazlauskas. Kalno šlaite jis pastebėjo įspūdingą akmenį, kuris jam pasirodė primenantis dubenuotą akmenį – senovės aukurą. Beieškant aukurą naudojusių žmonių gyvenamos vietos ir buvo surastas iki šiol nežinomas piliakalnis. Archeologai, apžiūrėję akmenį, nustatė, kad įdubos ant akmens yra natūralios, nepanašios į aukurų dubenis. Tačiau buvo pastebėta, kad šventvietę primenanti vieta yra prie upelio esančioje pievelėje, tarp senųjų ąžuolų. Čia esantys akmenys išsidėstę ratu. Ar iš tiesų čia buvo piliakalnyje gyvenusių žmonių švenvietė, galbūt patvirtins būsime archeologiniai tyrimai.

Dar prieš patvirtinant čia esant piliakalnį, gretimų kaimų žmonės pasakojo, kad ant šio kalno, tais laikais, kai Trakai buvo Lietuvos sostinė, buvusi pilis. Stirnių piliakalnis archeologų kol kas netirtas, bet iš jo gynybinių įtvirtinimų sprendžiama, kad jis įrengtas prieš 1,5 tūkst. metų. Piliakalniui parinkta gamtinių kliūčių gerai apsaugota vieta. Aukštumos kyšulį iš šiaurės saugo Neries upės, iš pietų – Saidės upelio vandenys, taip pat statūs ir aukšti jo krantų šlaitai. Siekdami labiau įtvirtinti pilies vietą, kalvos viršutinę dalį statytojai nukasė, taip dirbtinai pastatindami šlaitus. Lėkštesniame šiaurvakariniame aukštumos kyšulio gale buvo suplūktas gynybinis pylimas, o šlaito viršutinėje dalyje įrengta terasa. Šlaite dar buvo iškasti du gynybiniai grioviai, tarp jų supiltas antras gynybinis pylimas. Silpniausiai gamtos apsaugota buvo pietrytinė piliakalnio pusė, kur iškyšulys susisiekė su aukštuma.

Šaltinis: © Neries regioninio parko direkcija
Foto aut. © Umbro Photo

Saidžių šaltinis

Adresas: Vosyliukų kaimas, Trakų raj.
GPS: 54.72001, 25.02878

Kartais nė nepagalvotumėte, kad nepaprastą įspūdį gali sukelti miške išgirstas šaltinio čiurlenimas. Norėsis prieiti arčiau ir pamatyti, kas drumsčia gamtos idilę bei atsigaivinti šaltu vandeniu. Saidžių šaltinis, arba Vosyliukų šaltinis – trykšta smaragdinio žalumo miške, Trakų rajone, prie Vosyliukų kaimo, kairiajame Neries krante. Įstabaus grožio apylinkės iš karto pakerės, čia šaltinio krantus apklojusi sodri žolė ir samanos, o pats šaltinis tarsi susilieja su miško slėniu. Šlaitas prie tekančio vandens buvo sutvirtintas atramine sienele, įrengta iš medinių kuolų. Šaltinio vietą nurodys ąžuolinis paminklinis stulpas, o prie jo lengvai prieisite akmenimis grįstu takeliu.

Šaltinis: © www.lietuvosgamta.lt
Foto: © www.lietuvosgamta.lt

Lentvario dvaro sodyba ir parkas

Adresas: Klevų al. 48, Lentvaris, Trakų r.
GPS: 54.658262, 25.039381

Lietuvos paveldo perlu vadinamas Lentvario dvaras nuo Vilniaus nutolęs maždaug apie 18 kilometrų. Dvaro pastatas stovi šiauriniame Lentvario ežero krante, kuris dirbtinai suformuotas supylus pylimą per ežerą. 1869 m. grafo Juozo Tiškevičiaus iniciatyva, pagal architekto Gustavo fon Šachto (Gustaw von Schacht) projektą, pastatyti taip vadinamojo „šveicariško stiliaus“ rūmai.

Rūmai 1899 m. buvo rekonstruoti jo sūnaus Vladislovo Tiškevičiaus, todėl pakeitė savo architektūrinį vaizdą. Po rekonstrukcijos dvaras įgavo ryškias, neogotikos stiliui būdingas, formas. Taip pat pastatytas įspūdingas, į viršų kylantis, apžvalgos bokštas. Tiesa, trečiasis dvaro rūmų aukštas (tarp rizalitų) buvo užstatytas pokario laikotarpiu.

Apie 1898 – 1900 m. perplanuotas ir dvaro parkas. Pastarąjį projektavo žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas E. Andrė, kuriam talkino dendrologijos ir dirbtinių uolų mūrijimo specialistai bei paties architekto sūnus R. Andrė. Tuo metu priešais rūmus įrengtas parteris su kolonomis, suformuoti kiliminiai gėlynai, pasodintos karpomos tujos bei liepos.

Be parterio erdvės įrengtas ir netradicinis „kalnų parkas“. Derinant projektą atsižvelgta į vietos reljefą. Kadangi numatyta parkui vieta buvo natūraliai kalvota, architektas įterpė kalnams būdingus elementus: vingiuotus takus, dirbtinių uolų masyvus, grotas, krioklius.

Pirmojo pasaulinio karo metais dvare apsistoję rusų armijos daliniai nusiaubė buvusias patalpas. Iki Antrojo pasaulinio karo rūmai buvo užkonservuoti, vėliau pritaikyti kareivinėms. Antrosios sovietinės okupacijos metais dvaro pastatas perduotas Lentvario kilimų fabrikui, jame įrengtos administracinės patalpos. Dvaro sodybos kompleksui priklauso rūmai, administracijos namas, kavinė „Rivjera“, vandens malūnas, daržinės liekanos, arklidė, valdytojo namas, arklidė – namas, bokštas, tarnų namas, parkas, kalvė, vinių fabriko pastatas.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę dvaras buvo grąžintas Tiškevičių giminės palikuoniui E. Tiškevičiui. 2007 m. minėtas asmuo dvarą pardavė verslininkui L. Pinkevičiui. Šiuo metu dvarą, iš varžytynių, įsigijo verslininkas U. Kiguolis, kuris rūpinasi dvaro išsaugojimu bei puoselėjimu. Didžiausia bėda – dvaro teritorijoje gyvenantys žmonės, kurie atlaidžiai žiūri į atvykstančius „turistus“, niokojančius šį didingą paveldą. Gerai, kad situacija keičiasi ir dvaro apsauga rūpinasi naujasis jo šeimininkas. Turbūt net neverta sakyti, jog šį dvarą Jūs tiesiog privalote aplankyti, kadangi šis objektas – unikalus savo architektūra, netipiškas savo išvaizda ir įsimintinas savo didingumu.

Šaltinis: www.lietuvosdvarai.lt

Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia

Adresas: Mokyklos g. 17, Lentvaris

Maždaug pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Trakų įsikūręs Lentvaris garsėja unikalia gamta, dirbtinio ežero pusiasalyje pastatytu anglišką pilį primenančiu dvaru ir reto neoromaninio grožio įspūdinga, masyvia, raudonai tviskančia Viešpaties Apreiškimo Šv. Mergelei Marijai bažnyčia. 

Bažnyčios statybas pradėjo grafas Juozas Tiškevičius, kuriam XIX a. viduryje priklausė Lentvario dvaras. Liudijama, jog Italijos kultūra bei menas buvo itin artima didiko estetikai. Tad nenuostabu, kad bažnyčios architektūriniu pavyzdžiu ir įkvėpimu tapo Milane nuo XV a. stovinti Santa Maria delle Grazie (Šv. Marijos Maloningosios) bažnyčia ir mįslingoji Leonardo da Vinčio freska „Paskutinė vakarienė“.

Grafas Tiškevičius tikėjo, jog „Paskutinė vakarienė“ – raktas į genijumi laikomo menininko gyvenimo filosofiją. Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia – ypatingos pagarbos Leonardui da Vinčiui išraiška.

Išskirtinio dėmesio yra vertas Lentvario bažnyčios dekoras. Freskomis ir ypatingu sgrafito būdu išpuoštos bažnyčios sienos – retenybė Lietuvoje! Beje, dekoravimo darbai vyko pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, kai reikalingos medžiagos buvo laikomos strateginėmis, tik karo reikmėms skirtomis žaliavomis. Dailininkų sąjungos archyvas byloja, kad tuo metu kiekviena dažų tūbelė buvo skirstoma pagal sąrašus.

Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia priklauso Trakų dekanatui. Kiekvieną dieną laikomos šv. Mišios lietuvių bei lenkų kalbomis. Be to, kiekvieno mėnesio pirmą pirmadienį meldžiamasi už mirusiuosius lotynų kalba.

Bažnyčios statybos

XIX a. pabaigoje grafas J. Tiškevičius ir Lentvario apylinkių gyventojai valdžios prašė leidimo statyti bažnyčią, mat tikintiesiems į pamaldas tekdavę važiuoti į mažiausiai 10 km nutolusias gyvenvietes. Deja, prašymai vis buvo atmetami. Todėl nenuostabu, kad kai 1905 m. pagaliau leidimas buvo išduotas, Lentvario tikintieji per 10 dienų pastatė medinį baraką, kuriame laikinai imta laikyti šv. Mišias.

Nors tikrosios bažnyčios statybas didžiąja dalimi finansavo Tiškevičių šeima, lėšos buvo renkamos ir kitais įvairiais būdais. Auksinėje Aukų knygoje surašytos iš kai kurių įstaigų bei privačių asmenų gautos rinkliavos. Pinigai buvo renkami parduodant žvakes, statomą bažnyčią vaizduojančius proginius atvirukus ir kt. Net Amerikoje Katalikų Draugija organizavo specialias loterijas, pardavimus bei renginius Lentvario bažnyčiai reikalingiems pinigams rinkti. 

Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia grafienės Tiškevičienės dovanotame žemės sklype suprojektuota tuomet Europoje ypač madingu neoromaniniu stiliumi. Kaip būdinga neoromaninei architektūrai, Lentvario bažnyčia pasižymi masyvumu, pusapskritėmis arkomis ir langais.

Kodėl pasirinkta bažnyčią statyti būtent Milane stovinčios bažnyčios pavyzdžiu, nesunku suprasti. Mat grafas, vengdamas caro valdžios priespaudos, keletą metų gyveno šiame Šiaurės Italijos mieste ir susižavėjo šia bažnyčia bei ją garsinančia Leonardo da Vinčio 1497 metais nutapyta freska „Paskutinė vakarienė“. Juozas Tiškevičius šį italų meistrą laikė asmenybės ir dailininko idealu!

Raudona mūrinė bazilikinio tipo bažnyčia buvo pašventinta 1926 metais, jai suteiktas Viešpa­ties Apreiškimo Šv. Mergelei Marijai vardas, o iškilmių metu virš pagrindinio bažnyčios altoriaus pritvirtinta XVII a. sukurta Nukryžiuotojo skulptūra – popiežiaus Pijaus XI dovana. Įdomu tai, kad su popiežiumi grafas asmeniškai buvo susipažinęs Vilniuje, kaibūdamas Varšuvos nuncijumi ir apaštaliniu vizitatoriumi Rytų Europos kraštams šis 1920 m. vizitavo Lietuvą.

Bažnyčios dekoras

Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia laikoma vienu iš didžiausių ir įspūdingiausių XX a. pirmosios pusės monumentaliosios tapybos pavyzdžių Lietuvoje. Religinį turinį bei simbolius perteikiančios freskos ir sgrafito (it. sgraffito– išraižytas)dekoracijos dengia beveik visos bažnyčios sienas.

Sgrafitas – unikali sienų tapybos technika. Visų pirma yra užtepamas kelių skirtingų spalvų tinkas, viršutiniame sluoksnyje išraižomas piešinys, o tuomet skutant tinką atsidengia apatiniuose sluoksniuose slypinčios spalvos. Tokiu būdu nutapytas paveikslas – ilgaamžis meno kūrinys, primenantis antikines vazas, romantines ar Bizantijos laikams būdingas mozaikas.

Lentvario bažnyčios dekorui sgrafito technika pasirinkta neatsitiktinai. Kaip minėta, įkvėpimo buvo semiamasi iš Švč. Mergelės Marijos Maloningosios bažnyčios Milane, garsėjančios įspūdingu vidaus dekoru, be to, tai labiausiai derėjo prie iškilios ir didingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios architektūros. Beje, Lietuvoje sgrafito technika panaudota tik dar vienoje – Perlojos – bažnyčioje, esančioje netoli Varėnos.

Žukiškių kaimo koplytėlė

Adresas: Žukiškių k., Trakų r. sav.

Važiuojant keliu iš Trakų link Rūdiškių, už Žukiškių kaimo miško paunksmėje puikiai matoma Žukiškių koplytėlė. Tai maždaug 100 metų senumo (sukurtas XX a. pradžioje) baublys. Garsiųjų Dionizo Poškos baublių, esančių Bijotose, mažesnysis brolis.

Tai 2,2 m aukščio ir 1,3 m skersmens ąžuolas, kurio kamiene išskaptuota niša. Paminklą dengia neaukštas malksnų stogelis su viršūnėje pritvirtintu mediniu kryželiu. Koplytėlės niša yra uždengta stikliuku. Anksčiau ten būdavo skulptūros, dabar – šventojo paveiksliukas, žvakės ir dirbtinės gėlės, suneštos Žukiškių ir kitų aplinkinių kaimų gyventojų. Ši ąžuolinė koplyčia puiki pagonybės ir krikščionybės samplaika. Ąžuolas nuo seno lietuviams buvo šventas medis. Baubliai buvo labiau paplitę Žemaitijoje ir retai būdavo sutinkami Rytų Lietuvoje, tad ši koplytėlė – viena iš kelių išlikusių baublių šiame regione.

Siekdama išsaugoti retą ir unikalią koplytėlę, Trakų rajono savivaldybės administracija gavo Trakų istorijos muziejaus sutikimą saugoti šią kultūros vertybę bei Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus sutikimą dėl perkėlimo. Koplytėlės kopiją pagamino Lietuvos dailininkų sąjungos narys, skulptorius Mindaugas Šnipas.

Šaltinis: www.keturiossostines.lt

Rūdiškių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Adresas: Bažnyčios g. 1, Rūdiškės, Trakų r. sav.

Rūdiškių kaimas minimas nuo 1774 metų, o nuo 1864 metų, nutiesus Varšuvos–Peterburgo geležinkelį, pradėjo sparčiai augti. Senovėje tai buvo itin vandeninga vieta. Manoma, kad gyvenvietės apylinkėse buvo lydoma balų rūda, todėl ji ir pavadinta Rūdiškėmis.

1908 m. valdžia leido Rūdiškėse statyti Švč. Jezaus Širdies bažnyčią, Trakų parapijos filiją. XX a. I p. Švč. Jėzaus Širdis tapo populiariausiu siužetu Lietuvos bažnytinėje dailėje. Pamaldumą įkvėpė šv. Margaritos Marijos Alacoque vizijos: 1674 m. vienuolei buvo apreikšta liepsnojanti sužeista Kristaus širdis su kryžiumi viršuje, apjuosta erškėčių vainiku, simbolizuojančiu žmonių nuodėmių sukeltas kančias. Pagal šventosios nupieštą atvaizdą sukurti Jėzaus paveikslai ir pamaldumas Švč. Širdžiai ypač išplito po Margaritos Marijos Alacoque beatifikacijos XIX a. ir kanonizacijos 1920 metais.

1909 m. į Rūdiškes paskirtas kunigas A. Žemaitis gyvenamajame name įrengė altorių ir pradėjo laikyti pamaldas. 1910 m.  įkurta parapija, kuri per šimtmetį labai išaugo. Pirmieji parapijos įrašai rodo, kad joje buvo keturi šimtai parapijiečių, o dabar skaičiuoja keturis tūkstančius.

Kunigas J. Jurkevičius su parapijiečiais 1925–1932 m. pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią. 1980 m. ji buvo remontuota. Bažnyčia istoristinė, turi neoromaninių ir neogotikinių bruožų, lotyniško kryžiaus plano, vienabokštė, su bokšteliu. Vidus 3 navų. Šventorius apmūrytas.

Gojaus Švč. Mergelės Marijos Ligonių Sveikatos koplyčia

Adresas: Gojaus g. 5, Gojaus k., Rūdiškių sen., Trakaų raj. sav.

Trakų rajone, Rūdiškių seniūnijoje, šiauriniame Ropėjų miškų masyvo pakraštyje gyvuoja mažas kaimelis, vadinamas Gojaus vardu ir šiandien vienijantis apie 30 gyventojų bendruomenę. Tarp pušynų, šalia Meduvio ežero įsikūrusio kaimo gražus pavadinimas reiškia nedidelį mišką ar giraitę. Gražus ne tik vardas, bet ir kaimo apylinkės, žinomos kaip Ilgučio botaninis draustinis.

Gojaus kaimelio širdis Švč. Mergelės Marijos Ligonių Sveikatos koplyčia (arba Dievo Motinos Ligonių Sveikatos koplyčia) buvo pradėta statyti 1936 metais. Išskirtinę reikšmę koplyčiai suteikia joje saugomos relikvijos – dėl savo ypatingos reikšmės itin garbinami religiniai objektai. Svarbiausi yra Dievo Motinos Ligonių Sveikatos paveikslas, garsėjantis savo stebuklingomis galiomis, iš kulkų padaryta monstrancija bei 200 psl. Gojaus kaimo ir koplyčios istorijos rankraštis.

Šiandien netoli kelio Vilniaus–Druskininkai esanti koplyčia priklauso Paluknio Šv. Jono Krikštytojo parapijai. Sekmadieniais čia laikomos šv. Mišios. Kalbama, kad prie Gojaus koplyčios yra juntamas ypatingas sielos virpėjimas ir Dievo malonės dvelksmas, kuris skatina tikėti Dievo gailestingumu ir rūpestingumu. Įeinančius į koplyčią pasitinka Dievo Motinos Nekalto Prasidėjimo skulptūra.

Be Gojaus koplyčios, kaime yra įsteigti Šv. Jono kongregacijos vienuolynui priklausantys vaikų globos namai. Galima aplankyti originalią molinę trobą bei pirmąją ir vienintelę Lietuvoje veikiančią japonišką deginimo krosnį – anagamą. Vasarą čia rengiamos anagamos keramikos šventės stovyklos, kurių metu užkuriama krosnis ir dirbama pagal seniausią technologiją.

Istorija byloja

Gojaus kaimelio istorija prasidėjo 1865 metais, kai tuometinis didelio Apatiškių Aluonos dvaro savininkas rusų generolas Reklickis nusprendė parduoti jam priklausiusias miško žemes – iš viso apie 100 ha. Atskirai buvo išpirkta mediena, o didžiąją dalį žemių įsigijo broliai Andžejevskiai, taip pat ir kitos šeimos. Šitaip po truputėlį pradėjo vystytis kaimo bendruomenė.

Vieno iš brolių Andžejevskių šeimoje 1881 metų vasarą gimė antras sūnus Aleksandras. Būtent jo iniciatyva praėjus kelioms dešimtims metų kaimelyje buvo pastatyta koplyčia. Devyniolikos metų sulaukęs Aleksandras neteko savo tėvų. Neilgai trukus jis išvyko į Senuosius Trakus, kur pradėjo mokytis tikėjimo pagrindų. Vėliau išvyko į Krokuvą, į Tėvų Bonifratrų vienuolyną. Aleksandras Andžejevskis, kuris vėliau buvo įšventintas į vienuolius tėvo Vlodimiežo vardu, ilgą laiką gyveno Prahoje, Vienoje bei Romoje. Nors dažnai būdavo išvykęs, savo gimtąjį kraštą nuolat lankydavo.

1936 metais tėvo Vlodimiežo gimtajame Gojaus kaime pagal jo paties projektą jozefinų stiliumi buvo pradėta statyti koplyčia. Per metus pastatyta nedidelė, 2 metrų pločio bei 3 metrų ilgio ir aukščio koplytėlė. Tačiau labai greitai buvo pradėtas naujas – koplyčios padidinimo projektas. 1939 metais pašventinti koplyčios pamatai, o apie tai bylojantis aktas yra užmūrytas pagrindinio altoriaus sienoje.

Tuomet Gojaus koplyčioje buvo suburtas choras, jaunimas buvo mokomas tikėjimo pagrindų, vykdomas švietėjiškas darbas. Aplink koplyčią vaikai pasodino 22 liepas ir  pasižadėjo jomis rūpintis. Šia medžiai čia auga ir dabar.

Stebuklingas paveikslas

Į Gojaus kaime esančią Švč. Mergelės Marijos Ligonių Sveikatos koplyčią piligrimai atvyksta ne tik pasimelsti, bet ir apžiūrėti joje saugomų relikvijų. Vienas svarbiausių koplyčios turtų – Dievo Motinos Ligonių Sveikatos paveikslas. Tai Vilniaus Šv. Kryžiaus Bonifratrų vienuolyno (dabar Marijos vargdienių seserų vienuolynas) bažnyčioje kabančio paveikslo, kurį 1936 metais nutapė Romualdas Varachovskis, kopija. Galima paminėti, kad Lietuvoje iš viso yra paskelbta apie 30 šventų paveikslų!

Dievo Motinos Ligonių Sveikatos paveikslas traukia lankytojus dėl savo stebuklingų galių bei Dievo malonių. Pirmasis votas (lot. votum – linkėjimas, dovana, pažadas“) prie jo buvo pakabintas po trejų metų jam atsiradus koplyčioje – taip kaimyniniame kaime gyvenanti moteris atsidėkojo už savo stebuklingą pagijimą, kurį patvirtino speciali Bažnyčios komisija. Nuo tų pačių 1940-ųjų metų paskutinį rugpjūčio sekmadienį Gojaus koplyčioje vyksta kasmetiniai Dievo Motinos Ligonių Sveikatos atlaidai.

Relikvijos

Gojaus koplyčioje saugomas išskirtinis relikvijorius – monstrancija, kuri buvo pagaminta iš Austrijos, Prūsijos bei Rusijos kareivių kūnų išimtų kulkų! Monstrancija – bene svarbiausias ir puošniausias katalikų bažnyčioje naudojamas liturginis indas, kuriame pamaldų bei procesijų metu yra pagarbiai laikomas Švenčiausias Sakramentas. Šis bažnytinis reikmuo dažniausiai liejamas iš tauriųjų metalų, tokiu būdu išreiškiant pagarbą Kristaus kūnui.

Šios garsiosios monstrancijos atsiradimo istorija yra tokia. Pirmojo pasaulinio karo metais tėvas Vlodimiežas (tikr. Aleksandras Andžejevskis) dirbo Bonifratrų vienuolyno ligoninėje, kuri tuo metu buvo karo ligoninė. Į ją būdavo atvežami karo lauke sužeisti kareiviai iš Austrijos, Prūsijos bei Rusijos pulkų. Dvasininkas pradėjo rinkti gydant karius išimtas kulkas. Vėliau iš 88 kulkų buvo pagaminta ypatinga 36 cm aukščio monstrancija.

Gojaus koplyčioje yra saugomas 200 puslapių rankraštis „Dievo Motinos Ligonių Sveikatos koplyčios kronika“ („Kronika Kaplicy Matki Boskiej Uzdrowienia Chorych w Gaju“), kuriamegana išsamiai atskleidžiamos kaimo atsiradimo detalės, koplyčios statymo aplinkybės, yra vertingos informacijos apie liturginius daiktus ir pan.

Viena iš įdomių koplyčios relikvijų – XVII a. laikrodis. Ant jo tėvas Vlodimiežas ranka yra užrašęs: „Viena iš tų valandų gali būti tavo“. 

Žuklijų I piliakalnis

Adresas: Piliakalnio g., Žuklijai, Trakų r.
GPS: 54.509861, 24.682523

Žuklijų piliakalnis randasi Žuklijų kaimo rytiniame pakraštyje, apie 0,1 km nuo Vilkokšnio ežero šiaurinio kranto. Įrengtas nupjauto kūgio pavidalo kalvoje. Ją juosia ežero slėnis ir daubos. Šlaitai statūs,5-8 m aukščio. Viršūnės aikštelė 20 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi, 10-12 m pločio. Ją žiedu juosia pylimas. Jo aukštis pietų pusėje apie 1,5 m, šiaurės pusėje apie 2,5 – 3 m. Pylimo rytų ir vakarų pakraštyje iškasti skersiniai apie 5 m pločio grioviai. Aikštelėje yra 0,5 m storio kultūrinis sluoksnis. Piliakalnio šiaurinėje papėdėje yra senovės gyvenvietės liekanų. Apie 100 m į vakarus nuo piliakalnio yra maža pusrutulio pavidalo kalvelė nuolaidžiais šlaitais. Vietos gyventojai ją vadina piliakalniu. Pasak padavimo abu piliakalnius supylė kareiviai kepurėmis: didesnįjį – išeidami į karą, mažesnįjį – grįždami namo. Piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu-II tūkst. pradžia.

Šaltinis: © Keliaujantiems lėtai
Foto aut. Gytis Juodėnas / Lietuva360

Paluknio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Adresas: Bažnyčios g. 14, Paluknys, Trakų r. sav.

Paluknys – senas gatvinis kaimas, įsikūręs Luknos upelio, nuo kurio pavadinimo, kaip manoma, ir kilo vietovės vardas, pakrantėje.

1794 m. čia buvo paspatyta koplyčia. Paluknio palivarko savininkas, Vilniaus universiteto profesorius  Jonas Volfgangas 1829 m. pastatė naują medinę koplyčią. Valdžiai leidus, Mykolas Sadovskis 1904 m. dovanojo Vilniaus vyskupijai šeimyninę Paluknio koplyčią, kitus pastatus ir 2 dešimtines žemės. 1905 m. čia buvo perkelta laikinoji bažnyčia iš Senųjų Trakų. Koplyčia 1906 m. suremontuota ir padidinta.

1921 m. buvo įkurta parapija, o Palūknio koplyčia tapo bažnyčia. 1926 m. bažnyčiai pristatyti bokštai. 1941 m. rugpjūčio 25 d. bažnyčia sudegė. Per gaisrą žuvo nuo 1915 m. klebonavęs Kazimieras Packevičius (1884–1941). 1943 m. pastatyta laikina bažnyčia. 1981 m. ji buvo rekonstruota: pailginta, paplatinta, pastatytas bokštas. Bažnyčia stačiakampio plano, bazilikinė, vienabokštė, su prieangiu, bokšteliu. Vidus 3 navų, atskirtų stulpais, yra 3 altoriai.

Šv. Jono krikštytojo bažnyčia, kuri yra pailgo stačiakampio plano, trijų navų, stovi vidury Palūknio, greta apleistų Volfgangų kapinių. Šventoriuje yra valstybės saugojamų dailės paminklų: du XVIII a. arnotai ir medinė skulptūra “Rūpintojėlis”. Rūpintojėlis datuojamas XVII a. II p. ir vadinamas seniausia šio ikonografinio tipo skulptūra Lietuvoje. Kūrinio autoriaus profesionalumas leidžia manyti, kad Susimąsčiusio Kristaus figūra galėjo būti išdrožta meistro, susijusio su Vilniaus bernardinų vienuolyno aplinka. Vilniaus bernardinams priklausė koplyčia Paluknio miestelyje, veikiausiai iš jos skulptūra pateko į dabartinę bažnyčią.

Dusmenų Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia

Adresas: Dusmenų g. 9, Dusmenys

Jau XVI a. Vilniaus Vyskupijos bažnyčių vizitacijų raštuose minima Dusmenų bažnyčia, tačiau plintant reformacijai katalikų bažnyčia buvo panaikinta. 1667 m. LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas Dusmenų dvarą padovanojo Pažaislio kamaldulių vienuolynui. 1820 m. vienuoliai kamalduliai senųjų kapinių viduryje pastatė dabartinę medinę bažnyčią. Bažnyčia buvo su dviem bokšteliais, turėjo 4 altorius. 1883-1885 m. šventorius aptvertas mūrine malksnomis dengta tvora, pastatyta varpinė. 1904 Dusmenų klebono, knygnešio kun. Stanislavo Šlamo iniciatyva pakviestas vargonininkas Jonas Petrauskas, garsiųjų Miko ir Kipro Petrauskų tėvas. J. Petrauskas su sūnumis ir kitais muzikantais subūrė Dusmenų bažnyčios orkestrą. 1937 m. šalia tėvų bažnyčios šventoriuje buvo palaidotas Mikas Petrauskas. Taip pat šventoriuje ilsisi ilgamečio bažnyčios klebono ir dekano Stanislavo Smolinsko (1889-1975) palaikai. 1965–1967 m. kunigo Marijono Petkevičiaus dėka bažnyčia atnaujinta.

Dusmenų Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia klasicizmo stiliaus su liaudies architektūros bruožais. Vientiso tūrio, kvadratinio plano trinavė bažnyčia užsibaigia trisiene apside. Stogas pusvalminis, dengtas skarda su bokšteliu ties trapecinės formos frontonu. Nedidelis dviejų tarpsnių aštuonkampis bokštelis užbaigtas kupoliuku su ornamentuotu kryžiumi. Ties apside svogūninės formos postamentas su kryžiumi. Pagrindinis fasadas su į priekį išsikišusiu portiku. Jį remia keturi stulpai ant postamentų. Portiką nuo frontono skiria stoginėlis. Frontono centre – keturkampis langas. Bažnyčios langai arkiniai su apvadais tik pagrindiniame fasade keturkampis dviejų dalių langas su apvadu. Kresną bažnyčios siluetą dar labiau sustiprina horizontalus apkalimas.

Bažnyčios interjerą puošia trys mediniai altoriai. Didžiajame altoriuje kabo su kamalduliais sietini 18 a. sukurti „Šv. Romualdo“ ir „Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu“ paveikslai. Bažnyčios globėjų Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado paveikslas kabo presbiterijoje.

Bažnyčios varpinė kvadratinė, dviejų tarpsnių. Viršutinis tarpsnis mažesnis, nuo apatinio atskirtas stoginėliu. Varpinę dengia piramidinis skardos stogas su masyviu kryžiumi. Viršutinio tarpsnio langai, kaip ir bažnyčios arkiniai, su apvadais. Varpinė apkalta horizontaliai išdėstytomis lentelėmis. Į ją veda plačios dvivėrės durys.

Šventoriaus tvora akmenų mūro su masyviais arkiniais vartais. Vartai su dvišlaičiu stogeliu, frontone – niša su Švč. Mergelės Marijos paveikslu.

Šaltinis: www.sakralilietuva.lt

Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia

Adresas: : Mokyklos g. 2A, Onuškis

Tai bažnyčia stovinti Onuškio miestelio pietuose. Pirmoji bažnyčia minima 1526 m. Manoma, kad ji XVI a. pabaigoje priklausė evangelikams reformatams, nes Onuškio palivarko savininkas 1611 m. ją grąžino katalikams.

1655 m. bažnyčia sudegė. 1673 m. buvo klebonija ir nauja prieglauda. Bažnyčia atstatyta po 1674 m. 1797 m. ji buvo labai sena ir sutrešusi, 1820 m. šiek tiek remontuota, 1823 m. sugriuvo. Toje pačioje vietoje 1823–1829 m. dvarininko K. Šetkevičiaus rūpesčiu pastatyta dabartinė plytų ir akmenų mūro bažnyčia

Gyventojai prašė lietuviškų pamaldų, tačiau 1832 m. vyskupo paskirta komisija nustatė, kad parapijiečiai namuose kalba lietuviškai, bet meldžiasi lenkiškai, todėl lietuviškos pamaldos nereikalingos. Jos tik iš dalies pradėtos nuo 1893 m. XX a. pradžioje kurį laiką čia vargonininkavo Kipras Petrauskas.

1927–1939 m. klebonavo Kazimieras Cibas. Jis rūpinosi parapijiečių blaivumu, religine ir kultūrine pažanga, rūpestingai tvarkė parapijos ūkį. 1939–1953 m. čia klebonavo Nikodemas Švogžlys-Milžinas.

Bažnyčia vėlyvojo klasicizmo, turi romantizmo bruožų, halinė, stačiakampio plano, su 6 dorėninių kolonų portiku. Vidus 3 navų. Cilindrinius skliautus laiko 4 poros kolonų. Šventorių juosia akmenų mūro ir plytinių stulpelių tvora. Jame yra medinė varpinė. Šventoriuje 1993 m. birželio 14 d. palaidoti Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, 1941 m. tremtinio Donato Malinausko, jo žmonos ir sesers (mirusių Altajuje) palaikai. Šalia bažnyčio syra senovinė akmenimis grįsta aikštė. Kadaise čia būdavo rengiami turgūs, ir dabar vyksta rudens mugės, koncertai ir kiti bendruomenės renginiai.
Ši bažnyčia įtraukta į piligriminį Švento Jokūbo kelio Lietuvoje maršrutą.
Daugiau: www.svjokubokelias.lt

Vytautavos Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

Adresas: Vytautavos k., Rūdiškių sen., Trakų r. sav.
GPS: 54.545733179337454, 24.71476972103119  

Miestelio pavadinimo ir bažnyčios atsiradimo istorija glaudžiai susijusi su tarpukariu vykusiais tautos atgimimo judėjimais ir jų skleistomis idėjomis. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo bandyta įdiegti stiprų Vytauto kultą, kuris, manyta, padėtų suvienyti tautą, pajusti lietuviams savo istorinę didybę, o kartu prisidėtų prie autoritarinio Antano Smetonos rėžimo įtvirtinimo. 1930 m. minint LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500-ąsias metines susirūpinta nacionaliniu mastu įprasminti jo atminimą visuose šalies miestuose ir miesteliuose, statant paminklus, suteikiant Vytauto vardą gatvėms, aikštėms, valstybinėms įstaigoms ar net gyvenvietėms.

Taigi šiame istoriniame kontekste, XX a. 4 dešimtmečio pirmojoje pusėje Vytautavos pavadinimas buvo suteiktas gyvenvietei Lietuvos didžiojo kunigaikščio garbei. Bažnyčios statyba rūpinosi aviatorius ir fizikas Kauno universiteto profesorius Zigmas Žemaitis (1884-1969). Jis bažnyčiai padovanojo savo ūkio sklypą. Bažnyčia suręsta iš Z. Žemaičio dvaro klojimo rąstų.

1936 m. statytas medinis bažnyčios pastatas liaudiško stiliaus, kompaktiško ištęsto stačiakampio plano, be apsidės, primenantis paprastą gyvenamąjį namą. Pagrindiniame fasade – ketursienis varpinės bokštelis su keturšlaičiu piramidiniu stogeliu ir dviem mediniais stulpais paremtu portiku, žyminčiu pagrindinį įėjimą. Sienos rąstinės, apkaltos horizontaliomis lentomis, langai ir durys stačiakampiai. Stogas dvišlaitis, apkaltas skardos lakštais. Bokštelį puošia lakoniškų formų kryžius.

Vidinė erdvė keturkampio pagrindo piliorių eilėmis padalinta į tris navas, centrinė – aukštesnė už šonines. Bažnyčios vidus apkaltas horizontaliomis lentomis, yra tapytinės puošybos elementų ant sienų ir lubų. Interjeras minimalistinis, be perdėtos puošybos.

Didžiajame neobarokinių formų Švč. Mergelės Marijos altoriuje „Aušros vartų Švč. Mergelė Marija“, kas irgi gana simboliška ir tendencinga ketvirtojo dešimtmečio ideologinę prasmę turintiems pastatams: tarpukariu Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, bandyta istorinės Lietuvos sostinės ženklus ir atminimą įprasminti lietuvių tautos sąmonėje, naudojant įvairius šį miestą primenančius simbolius – Vilniui būdingas barokines architektūros formas, istorijos fragmentų vizualiacijas ar žinomų sostinės dailės kūrinių kopijas.

Šaltinis: www.sakralilietuva.lt

Skrebio miško pažintinis pėsčiųjų takas

GPS: 54.582853, 24.555965

Aukštadvario regioninio parko direkcija kartu su Trakų miškų urėdija 2018 m. rugsėjo mėn. įrengė 3 km ilgio Skrebio miško pažintinį pėsčiųjų taką. Takas nusidriekia per Aukštadvario girininkijos valstybinį mišką, Aukštadvario regioninio parko Skrebio botaninį ir Mošos archeologinį draustinius, Natura 2000 teritoriją "Skrebio miškas". Lankytojai informaciniuose stenduose ras išsamią informacija apie čia augančius medžius, vešinčius retus augalus, gyvenančius gyvūnėlius, stūkstančius piliakalnius. Šis takas - puikus pasirinkimas mėgstantiems pasivaikščiojimus miške bet kokiu oru. Takas išsiskiria ypatingu kraštovaizdžiu, biologine įvairove ir archeologiniu paveldu – I tūkstantmečio piliakalniu su papėdės gyvenviete ir 3 pilkapynų kompleksu ir šaltiniuotu Mošos upeliu.

Šaltinis: © Aukštadvario regioninio parko direkcija, pamatykLietuvoje.lt
Foto: © keliaukpats.lt

Žaliasis takas

Šis pažintinis takas vingiuoja šalia Strėvos upės ir žiediniu maršrutu lankytojus veda Spindžiaus mišku. Jis jungia ne tik Strėvos įgriūvą, bet ir kitus svarbius objektus, ir padeda nepasiklysti šiose mistika dvelkiančiose apylinkėse... Vienas iš Žaliojo tako siurprizų – Šaltinių kalnelis, iš kurio trykšta net žiemą neužšąlantys šaltinėliai. Tai gana retas gamtos reiškinys, vertingas ne tik gamtiniu, bet ir kultūriniu požiūriu. Visomis kryptimis čiurlenantys vandenėliai maitina Strėvos upę, padeda susiformuoti pelkėms ir liūnams, kurie itin patinka bebrams. Senovės liaudies tradicijoje neužšąlantys šaltiniai buvo laikomi šventais, o jų vanduo, tikėta, turįs gydomųjų galių. Pasakojama, kad susirgę apylinkių gyventojai nešdavosi šio vandens į namus, piemenukai juo gydydavę išvargusias kojas.

Išskirtinio dėmesio verta Orchidėjų karalystė. Ant nedidelės kalvelės karaliauja lietuviškų orchidėjų plantacija! Joje prieglobstį yra radę itin jautrūs gegužraibiniai augalai ar plačialapė klumpaitė, kuri saugoma Lietuvoje ir Europos Bendrijoje. Lietuvių tautosakoje yra minima, kad senovėje moterys bandę tokias gėles įsiveisti namų sodeliuose, tačiau bergždžiai – šiuos augalus žmonės laiko įnoringais ar net mįslingais. Orchidėjos – "miško gražuolės" – buvo laikomos magiškomis, jas senolės naudodavo liaudies medicinoje bei būrimams. Take taip pat surasite įspūdingus Drabužininkų pilkapius.

Šaltinis: © exploretrakaivilnius.lt, pamatykLietuvoje.lt

Strėvos įgriuva

Adresas: Spindžiaus miškas, 700 m nuo magistralinio kelio Nr. A 16 Vilnius–Prienai–Marijampolė, Trakų sen., Trakų r. sav.

Strėvos įgriuva, žmonių dar vadinama prasmegduobe arba smegduobe, laikoma Velnio duobės sesute. Tai paslaptinga vieta, apie kurią priverpta nemažai legendų ir pasakojimų. Senovės lietuvių mitologijoje pasakojama, kad čia prasmegusi velnių karčema!

Strėvos įgriuva slypi Aukštadvario regioniniame parke, šalia Strėvos kaimelio esančiame Spindžiaus kraštovaizdžio draustinyje. Įspūdinga augalijos ir gyvūnijos gausa bei įvairovė suteikia draustiniui ypatingą reikšmę ne tik Lietuvos kontekste. Draustinis yra Europos Bendrijos (EB) saugoma „Natura 2000“ teritorija. Trakų miškų urėdija čia vykdo nuolatinę priežiūrą, kad ši valstybinės reikšmės miško teritorija būtų patraukli lankytojams.

Anot mokslininkų, ši dauba yra termokarstinės kilmės dauba, susiformavusi maždaug prieš 18 tūkstančių metų. Traukiantis ledynams sąnašos ir nuosėdos užvertė atskilusį ledo luitą, kuriam ištirpus atsivėrė dubens formos ertmė. Įgriuvos ilgis yra apie 150 metrų, plotis – 100 metrų. Milžiniškų eglių takas veda į 20 metrų gylio duobę. Šalia įgriuvos esanti apžvalgos aikštelė ir ją juosiantis pažintinis pėsčiųjų takas suteikia galimybę apžiūrėti šį gamtos reiškinį iš visų pusių. Beje, aplinkui galima aptikti nemažai nuodingų augalų!

Įsidėmėtina, jog Spindžiaus miške yra viena iš Lietuvos sengirių, besipuikuojanti ilgą amžių pasiekusiais medžiais. Čia stiebiasi aukštos pušys, ąžuolai ir kitų rūšių ilgaamžiai medžiai. Galima aptikti netgi keturių kartų įvairiarūšių medžių. Sengirėje išskirta kertinė miško buveinė, t. y. nepažeistas žmogaus veiklos miško plotas, kur didelė tikimybė sutikti nykstančių, retų augalijos rūšių. Čia yra augalų, saugomų ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Bendrijoje.

Legendų lobynas

Anot vienos žinomiausių legendų, Strėvos įgriuvos vietoje kadaise stovėjusi karčema, kurioje uliodavę velniai. Vieną pasninko dieną jie esą iškėlė vestuves. Vos pragydus gaidžiams, ėmė ir prasmego karčema su visais joje puotavusiais velniais. Vietiniai gyventojai pasakoja, jog net ir šiomis dienomis kartais iš smegduobės sklinda paslaptingi ir keisti garsai. Šiandien Strėvos įgriuvos dugne tarsi legendos priminimas kyšo medinio namo stogo kraigas.

Kita legenda byloja apie čia stovėjusioje smuklėje pernelyg dažnai besilankiusį vienos didelės šeimos tėvą. Sykį puotaujantį vyrą suradusi žmona bandė jį parsivesti namo. Kai šis nesutiko, moteris pasipiktino. Pasirodo, jos būta burtininkės! Nusprendusi nubausti lėbaujantį vyrą ir užeigos savininką, išėjo moteris ant kelio ir pasiuntė prakeiksmą. Taip ėmė ir įgriuvo smuklė su visais joje buvusiais.

Taip pat pasakojama, kad kadaise čia stovėjęs didelis kalnas, ant kurio puikavęsi įspūdingi krištolo rūmai. Šiuose gražiuose rūmuose darniai gyveno velniai. Jie buvo pasiskirstę darbus ir kiekvienas žinojo, ką turįs daryti, tardavosi, ką su kuo sukivirčyti ar kam kokį nedorą pokštą iškrėsti. Sykį velniai nepasidaliję valdžia susiriejo tarpusavy. Pamiršo visi savo darbus ir įsivyravo didžiulė betvarkė. Pamatęs nerimstančius velnių ginčus, dievas Perkūnas užsirūstino ir pasiuntė žaibus, kurie ne tik sudaužė prašmatniuosius rūmus, bet ir kiaurai žemę prasmagdino visus velnius. Žmonės kalba, kad gerai įsiklausius dar ir šiandien galima girdėti piktus šūksnius bei kivirčus.

Strėva – sravati

Strėvos įgriuvos apylinkėse aptinkama vietovių bei objektų, susijusių su Strėvos pavadinimu. Įdomu, kad žodis strėvayra siejamas su sanskrito žodžiu sravati, reiškiančiu „tekėti, plūsti“. Verta paminėti Strėvos arba Mūro Strėvininkų gyvenvietę, Strėvos piliakalnį, Strėvos upę, kuri tarsi įkūnija minėtą sanskrito žodį sravati. Iš tiesų, Strėvos aukštupys – ypatingo grožio gamtos lobynas, kuriame gausu ežerų ir šaltinių.

Strėva – pelkėta, gana tankia augalija apsupta upė, jungianti apie 20 ežerų. Šaltinių maitinama upė plukdo vandenis rytų link, t. y. prieš tekančią saulę. Toks reiškinys lietuvių tautosakoje simbolizuoja upės sakralumą. Jau nuo senų laikų Strėva buvo laikoma šventa ir ypatinga upe. Vietos gyventojai itin vertinę į ją sutekančių šaltinių vandenį.

Žaliasis takas

Šis pažintinis takas vingiuoja šalia Strėvos upės ir žiediniu maršrutu lankytojus veda Spindžio mišku. Jis jungia ne tik Strėvos įgriūvą, bet ir kitus svarbius objektus, ir padeda nepasiklysti šiose mistika dvelkiančiose apylinkėse…

Vienas iš Žaliojo tako siurprizų – Šaltinių kalnelis, iš kurio trykšta net žiemą neužšąlantys šaltinėliai. Tai gana retas gamtos reiškinys, vertingas ne tik gamtiniu, bet ir kultūriniu požiūriu. Visomis kryptimis čiurlenantys vandenėliai maitina Strėvos upę, padeda susiformuoti pelkėms ir liūnams, kurie itin patinka bebrams.

Senovės liaudies tradicijoje neužšąlantys šaltiniai buvo laikomi šventais, o jų vanduo, tikėta, turįs gydomųjų galių. Pasakojama, kad susirgę apylinkių gyventojai nešdavosi šio vandens į namus, piemenukai juo gydydavę išvargusias kojas.

Išskirtinio dėmesio verta Orchidėjų karalystė. Ant nedidelės kalvelės karaliauja lietuviškų orchidėjų plantacija! Joje prieglobstį yra radę itin jautrūs gegužraibiniai augalai ar plačialapė klumpaitė, kuri saugoma Lietuvoje ir Europos Bendrijoje.

Lietuvių tautosakoje yra minima, kad senovėje moterys bandę tokias gėles įsiveisti namų sodeliuose, tačiau bergždžiai – šiuos augalus žmonės laiko įnoringais ar net mįslingais. Orchidėjos – „miško gražuolės“ – buvo laikomos magiškomis, jas senolės naudodavo liaudies medicinoje bei būrimams.

Drabužininkų pilkapiai

Pilkapyne yra 57 pilkapiai, datuojami VI – XII amžiumi. Tai geriausiai išsilaikęs, apaugęs šimtametėmis pušimis, vienas iš keliolikos parke esančių pilkapynų – archeologijos paminklų. Pilkapių sampilai 6 – 10 m. skersmens ir 0,5 – 2 m. aukščio. Daugumos sampilų pagrindus juosia grioviai. Pagrindinėje pilkapyno dalyje yra 50 pilkapių, 7 pilkapiai yra apie 50 m. į Š V nuo pagrindinės grupės, ant atskiros už griovos esančios kalvos. 1935 m. rašytiniuose šaltiniuose minima, kad juos kasinėjant buvo rasta pjautuvų, balnakilpių žąslų, puodų šukių, griaučių. Į kultūros muziejų pateko apdegusių geležinių IX – XI a. dirbinių. Pasakojama, kad 1831 m. prie pilkapyno ilsėjosi lenkų sukilėliai, kurie buvo išduoti, sumušti, o ta vieta pavadinta Danosais.

Šaltinis: © Keliaujantiems lėtai

Nikronių akmuo su ženklais

Adresas: Babrauninkų miškas, šalia Verniejaus ežero, 3,3 km nuo magistralinio kelio Nr. A 16 Vilnius–Prienai–Marijampolė (važiuoti pro Nikronių kaimą Tilto, Ąžuolų gatvėmis), Aukštadvario sen., Trakų r. sav.

Aukštadvario regioninio parko teritorijoje, ežero pakrantėje galima rasti į žemę įsmigusį Nikronių akmenį, dar vadinamą Didžiuoju. Tarp Sienio ir Verniejaus ežerų esančiame Babrauninkų miške pasislėpęs akmuo yra geologinis gamtos paminklas. Šį objektą ir jo apylinkes nuolat prižiūri ir lankytojų patogumui pritaiko Trakų miškų urėdija.

Nikronių akmuo – tai masyvus ledyninės kilmės riedulys, ant kurio galėtų tilpti keliasdešimt žmonių! Akmens matmenys išties įspūdingi: jo ilgis yra 6,3 m, plotis – 3 m, o aukštis – 2,2 m. Tai netaisyklingos formos, pilko granito spalvos akmuo, kurio dalis glūdi žemėje, o amžius galėtų siekti apie 14–16 tūkstančių metų. Geologiniai tyrimai rodo, kad vadinamieji skandinaviški akmenys – vienas iš Aukštadvario regioninio parko išskirtinumų. Manoma, kad, kaip ir daugelis Lietuvos teritorijoje esančių masyvių akmenų, Nikronių akmuo susiformavo Skandinavijos teritorijoje prieš milijonus metų. Per paskutinį visuotinį ledynmetį šie akmenys buvo atridenti į Lietuvą.

Įdomu, kad ant Nikronių akmens yra ryškiai matomų įvairių ženklų, raidžių bei simbolių. Ant vieno šono beveik 2 metrų horizontalioje atkarpoje įrašytos nemažo dydžio (apie 35 cm) raidės MOPT. Virš užrašo yra rodyklė ar strėlė. Kitoje akmens pusėje matosi apie 30 cm skersmens lygiašonis kryžius. Rašytiniai šaltiniai byloja, kad anksčiau tokių kryžių buvę du. Taip pat ant akmens yra braižinys, panašus į herbą.

Dėl mįslingų ženklų Nikronių akmuo yra gaubiamas paslapčių ir siejamas su Lietuvos istorija bei senovės baltų mitologija. Slėpiningasis akmuo domina ir traukia archeologus, istorikus bei kitų mokslo sričių specialistus. Visai nenuostabu, kad apie šį gamtos paveldo objektą yra prikurta nemažai pasakojimų.

Mįslingieji ženklai

Pirmas rašytinis šaltinis, kuriame minimas Nikronių akmuo, – Petro Tarasenkos 1958 metais parašyta knyga „Pėdos akmenyje“. Autorius smulkiai aprašė akmens išvaizdą ir ant jo esančius ženklus. Raidės MOPT, rodyklė, strėlė, kryžius, herbas – visa tai įkvepia įvairius pasakojimus, spėliones bei diskusijas. 

Žmonės pasakoja, kad maždaug 1904–1905 metais Nikronių akmuo buvo riboženkliu, skiriančiu valdišką mišką nuo pono žemių. Ponas savo pusėje iškalė raides MOPT ir rodyklę, nukreiptą į jo žemių pusę. Gyventojai liudija, esą paslaptingosios raidės  – tai lenkiškos frazės „Moje pieniadze tutoj“, kuri lietuviškai reikštų „Mano pinigai čia“, abreviatūra. Iš tiesų tikima, jog po akmeniu slypi užkeiktas lobis. Tai akivaizdžiai rodo prie akmens pastebimi lobio ieškotojų bandymų likučiai.

Tačiau iš kitos pusės, teigiama, kad Nikronių akmuo negalėjęs būti žemės valdos riboženkliu, nes jis dunkso pačiame Odynecų šeimos valdų viduryje. Žinoma, kad anksčiau kilmingos šeimos ant akmenų iškaldavo inicialus ir giminės herbą, tokiu būdu ženklindamos savo nuosavybę arba mirusiojo atminimą. Paskutiniojo dvaro savininko Vladislavo Odyneco dukra Helena yra nurodžiusi, kad raidės MO reiškia Michal Odyniec. Aukštadvario ir Onuškio bažnyčiose saugomi duomenys liudija jį buvus Trakų pakamariu, t. y. teismo valdininku, žemės ribų bylas sprendžiančiu teisėju. Taigi gali būti, kad MOPT reiškia „Michal Odyniec Podkomorzy Trocki“ (Mykolas Odyniecas, Trakų pakamaris). Beje, Vladislavo Odyneco dukra taip pat patvirtino, kad Odynecų giminei priklauso ir ant akmens iškaltas Šerno arba Vienišiaus herbas. 

Aukštadvario ir kitų Trakų apylinkių gyventojai atmintį apie kilmingą Odynecų giminę išsaugojo iki šių dienų. Vietiniai šią šeimą laikė kunigaikščiais, nors šio titulo Odynecai nenaudojo jau nuo XVII amžiaus. Nikronių malūno valdytojas Vladislavas Odynecas buvo vienas iš Aukštadvario parapijos steigimo ir bažnyčios statybos iniciatorių. 

Lobiu į dangų neįsipirksi…

Nemažai legendų Nikronių akmenį sieja su čia slepiamu lobiu. Yra manančių, kad į užkastus lobius nukreipia ant akmens iškalta rodyklė, o po rodykle esančios raidės MOPT išduoda atstumą. Aplink akmenį matyti, kad lobio buvo ne kartą ieškota…

Gana plačiai paplitusi istorija apie tai, kaip Vladislavas Odynecas užkasė savo pinigus ir… pamiršo, kur! Sakoma, ilgai ieškojęs savo paslėpto turto ir niekaip neradęs. Iš nevilties, o gal svaigiųjų gėrimų pastūmėtas, jis puolė po traukiniu.

Esama legendų, siejančių lobį net su Napoleonu. 1812 metais, ilsėdamasis Babrauninkų miškelyje, Napoleonas sumanė paslėpti savo auksinius servizus bei monetas. Taip nusprendęs, liepė kareiviams užkasti jo brangų turtą, o ant viršaus užritinti masyvų akmenį! Kitas pasakojimas byloja, jog žinia apie čia paslėptą lobį pasiekusi Napoleono kareivius. Šie pradėjo kasinėti ir… atrado lobį! Tačiau ne pinigus, o knygas.

Kad ir ką bylotų legendos, šiandien žinome vieną faktą. Ne per seniausiai traktorininkas, dirbęs prie netoliese esančių senkapių, išrausė puodą su pinigais. Dabar šį lobį galima apžiūrėti Trakų pilies muziejuje.

Alka – baltų šventvietė

Senovėje Nikronių akmuo buvo garbinamas ir laikomas šventu. Galbūt jis buvo ikikrikščioniškai religijai priskirtinas aukų akmuo? Galbūt kadaise žyniai čia kūreno šventąją ugnį? Akmenyje iškalti kryžiukai dažnai yra laikomi saulės ženklo simboliais.

Dar vienas įdomus dalykas, kad akmens viršuje yra žmogaus išskaldyta 26 cm gylio įduba, kurioje visuomet telkšo bent lašelis vandens. Tikima, kad šis vanduo šventas, turįs gydomųjų savybių. Senais laikais čia žmonės atvažiuodavę net iš toli šiuo vandeniu pavilgyti akių. O sniegui iškritus, vandenį ir gerdavo, ir su savimi išsiveždavo. Tikintys žmonės čia ne tik plaudavę akis, bet ir palikdavę pinigų, už kuriuos kunigas laikydavęs mišias.

Senoliai pasakoja, kad kartais naktimis čia klaidžioja ugnelės, tačiau jas mato tik labai geri žmonės. Be to, yra teigiančiųjų, jog prie šio akmens vaidenasi…

Aukštadvario Kristaus Atsimainymo Bažnyčia

Adresas: Vilniaus g. 53, Aukštadvaris

Dominikonams priklausiusi mūrinė Aukštadvario parapinė bažnyčia buvo uždaryta po sukilimo, 1832 m., o pamaldos buvo laikomos nedidelėje kapinių koplyčioje. Vėliau ir koplyčia perduota stačiatikiams, o 1881 m. sudegė. XX a. pr. Aukštadvario gyventojai nusprendė atkurti savo parapiją ir pasistatyti bažnyčią. Dvaro savininkas Bronislovas Malevskis skyrė sklypą bažnyčios statybai, o architekto Antano Filipovičiaus-Duboviko medinės bažnyčios projektas buvo patvirtintas 1907 m. Pradžioje buvo pastatyta laikina koplyčia ir atkurta bažnyčios parapija. Naujai įkurta parapija buvo ganėtinai sulenkėjusi, todėl pamaldos vykdavo lenkų kalba. 1910-1913 m. vyko naujosios bažnyčios statybos. Netrukus prasidėjęs Pirmasis Pasaulinis karas atnešė didelių nuostolių naujai pastatytai bažnyčiai: 1914 m čia apsistojusi rusų kariuomenė išvežė tris bažnyčios varpus. Bažnyčia nukentėjo ir per Antrąjį: 1941 m. birželio 24 d. nacistinės vokietijos kariai, apšaudydami Aukštadvarį, nuniokojo bažnyčios stogą.

Bažnyčios pastatas istoristinis, turintis neogotikos bruožų. Pastatas simetriško plano, su dviem grakščiais bokštais abipus pagrindinio fasado ir dviem dviaukštėmis zakristijomis. Dviejų tarpsnių bokštai užsibaigia simetriškais 4 frontonėliais su saulės motyvais ir smailu keturšlaičiu stogu su kryžiumi ant apvalaus postamento. Tas pats saulės motyvas atsikartoja ir kituose pastato frontonuose. Pagrindinio fasado frontone saulės motyvas dar labiau išryškintas centre įkomponuotu apskritu dekoratyviai segmentuotu švieslangiu. Pastato langų ir bokštų angos arkinės, puoštos sandrikais.

Vidaus erdvė padalinta į tris navas. Bažnyčioje yra keturi altoriai. Didįjį puošia profesionalaus dailininko Stanislovo Gobiatos paveikslas “Kristaus atsimainymas”. Tas pats autorius analogiška kompozicija dekoravo ir procesijų altorėlį. Kiti trys mažesnieji istoristinio stiliaus altoriai atkelti iš senosios dominikonų Šv. Domininko ba²nyčios.

Ba˛nyčios interjeras gausiai puoštas tapytais paveikslais. Transepto dešiniajame sparne ant sienos įkomponuotas XIX a. antrosios pusės kauniečio tapytojo M. Bučinsko nutapytas paveikslas “Šv. Pranciškus Asyžietis”. Tas pats dailininkas nutapė ir kryžiaus kelio stotis. Ant šoninių bažnyčios sienų esantys “Šv. Jurgio” ir “Šv. Stanislovo” paveikslai tapyti 1913 m. Juozapo Balzukevičiaus. Bažnyčioje ir zakristijoje saugomi du žymaus lietuvių dailininko Vlado Didžioko paveikslai.

Šaltinis: www.sakralilietuva.lt

Aukštadvario piliakalnis

Adresas: V. Mongirdo g., Aukštadvaris.

Įrėmintas Verknės upelio ir Pilaitės ežero vaizdingoje vietoje stovi Aukštadvario piliakalnis, dar žinomas Pilaitės pavadinimu. Pilis stovėjusi ant Aukštadvario piliakalnio buvo labai svarbi. Rašytiniai šaltiniai teigia, kad kryžiuočių ordinui 1381 m. vasario 14 d.  nugriovus ir sudeginus Navinpilio pilį, ji 1382 metų sausio mėnesį minima kaip pilnai veikianti ir funkcionuojanti. 1957-1960 m. vykdyti  archeologiniai kasinėjimai, kurių metu rasta beveik 1800 radinių, taip pat buvo patvirtinti istoriniai faktai. Piliakalnis datuojamas  II a. pr. Kr. - XVII a. XV-XVII a. ant piliakalnio jau stovėjo LDK priklausęs dvaras, kurį XVI a. karalius Žygimantas Augustas padovanojo tuomet iš Maskvos nuo „opričninos“ persekiojimų čia atsikėlusiam bajorui Ivanui Liackiui.

Šaltinis: © www.keturiossostines.lt

Aukštadvario (Verknės senvagės) šaltinis

GPS: 54.575768, 24.527663

Šaltinis yra Aukštadvario pietvakariniame pakraštyje, Verknės senvagės kairiajame krante. Trykštantis šaltas, geros kokybės šaltinio vanduo nuteka į Verknės senvagę, ant kurios krantų prieškario laikais stovėjo malūnas, lentpjūvė, tiltas. Vietos gyventojai šį vandenį nuo seniausių laikų naudojo ne vien gėrimui, bet ir gydymui. 1959 m., pastačius hidroelektrinę, Verknė pakeitė vagą ir savo vandenis pradėjo nešti kiek toliau nuo miestelio. Liko vos pastebima jos senvagė. Ją maitina mažo debito ir šlaitų ir upėtakių tvenkinių šaltiniai, kurių vandenys įsilieja į pagrindinę vagą tik už jėgainės. Įdomūs statūs, medžiais apaugę, šaltiniuoti šlaitai. Čia auga retieji augalai: paprastasis rėžiukas, gegūnės.

Velnio duobė

Adresas: Mergiškių kalvų miškas, 3 km nuo krašto kelio Nr. 221 Vievis–Aukštadvaris, Aukštadvario sen., Trakų r. sav.

Velnio duobė – tai legendomis ir padavimais apipinta Lietuvos duobių „karalienė“. Ji paskelbta ne tik Lietuvos Respublikos geologiniu gamtos paminklu, bet ir vienu iš 100 lankomiausių Europos gamtos paminklų. Beje, Velnio duobė, arba Velniaduobė, yra ypatinga mitologinė sakralinė vieta.

Velnio duobė žioji giliai miške, Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje, Aukštadvario regioniniame parke. Šis kraštas turi seną ir savitą istoriją bei kultūrą. Pirmieji žmonės čia pradėjo kurtis 3–2 tūkstantmetyje pr. Kr. Be svarbių archeologinių paminklų, medinių pilių ir piliakalnių, pilkapynų, senovės gyvenviečių, teritorija išsiskiria itin vaizdingu reljefu. Šioje aukščiausioje Dzūkų aukštumos dalyje gausu kalvelių, klonių, įdubų, kalvagūbrių ir ežerų. Už 4 km nuo Velnio duobės stūkso aukščiausia – Gedanonių – kalva. Verknės ir Strėvos aukštupiai – tai tiesiog unikalus gamtos lobynas! Šia lankytojams atvira valstybinės reikšmės teritorija rūpinasi Trakų miškų urėdija.

Lietuvoje daug gilių įdubų. Piltuvo formos Velnio duobė – pati giliausia, apie 40 metrų gylio. Viršuje ji taisyklingai apskrita ir net 200 metrų skersmens. Duobės dugne durpių sluoksnis siekia apie 10 m, taigi bendras gylis būtų apie 50 metrų. Manoma, kad senovėje ši duobė buvusi dar gilesnė. 

Velnio duobės paslapčių takas veda apačion, kur telkšo 60 metrų skersmens pelkė. Vasarą gal ir norėtųsi po ją pabraidžioti, bet nepatartina, mat pelkė labai klampi ir pavojinga. Manoma, kad pelkė požeminiais kanalais susisiekia su netoliese esančiais giliais Škilietų ežerėliais. Pasakojama, esą velnio į duobę įvilioti ir prasmegę gyvuliai po kurio laiko išplaukdavę viename iš tų ežeriukų. Legenda byloja, kad šiose apylinkėse guli milžino skeletas. Jo burna – tai Velnio duobė, akys – Škilietų ežerai, o nosis – Pamiškės piliakalnis. 

Pelkėje ir ją supančiose priemolingose kalvose žaliuoja augimo anomalijų turintys medžiai. Paaiškinti šį keistą gamtos reiškinį bando ne vienas specialistas. Mokslininkai tvirtina, kad prie Velnio duobės fiksuojami energinio lauko nuokrypiai. Bet kokiu atveju tai vieta, kurioje susikerta stiprūs geologiniai biolaukai. Apsilankę Velnio duobėje ir ypač nusileidę į jos dugną žmonės tvirtina patyrę keistų pojūčių. 

Velniaduobės kilmė

Velnio duobė – išties paslaptinga vieta. Netgi jos kilmė – kol kas neįminta mįslė. Spėlionės, samprotavimai, legendos perduodamos iš kartos į kartą. Vieningos nuomonės mokslininkai kol kas neturi, bet pateikė kelias svarias hipotezes. Anot vienos, čia prieš tūkstančius metų būta sąnašomis užnešto ledyno. Jam pamažu tirpstant formavosi ši įspūdinga duobė. Kiti tvirtina, esą tirpstantis ledynas suformavęs stiprų krioklį ir krentantis jo vanduo išmušęs gilią daubą. Dar manoma, kad dauba atsivėrė požeminio upelio vandenims nunešus smulkų smėlį ir nuogulas į Škilietų ežerėlį. 

O galbūt šią duobę išmušė meteoritas? Palyginti nedidelis taisyklingas duobės skersmuo, stačiuose šlaituose ir aplinkui randamos įvairių riedulių skeveldros perša mintį, kad tai gali būti meteorito suformuotas krateris. Taip manyti verčia ir duomenys, gauti patyrinėjus kitus meteoritų „pagamintus“ kraterius. Mokslininkai vis dar ieško įrodymų ir neskuba patvirtinti šios teorijos.

Pasak legendų ir pasakojimų…

Senovėje Velnio duobės vietoje ant aukšto kalno stovėjo graži bažnyčia. Kartą pro šalį ėjęs kaimietis pamatė šios bažnyčios kunigą su jauna mergina. Pasipiktinęs nederamu elgesiu žmogus riktelėjo: „Kad tu skradžiai į žemę!“ Ir prasmego kunigas, mergina ir visa bažnyčia. Pasakojama, kad kai duobėje būna vandens, akyli žmonės gali įžiūrėti bažnyčios bokštus, o dori – girdėti varpų skambesį.

*

Kadaise vienas vyras norėjęs susituokti su jam patinkančia mergina. Deja, jis jau buvo vedęs, todėl bažnyčioje tuoktis negalėjęs. Vyras nepaisė draudimo, pagrasino klebonui kardu ir privertė juos sutuokti. Bet vos tik jaunikis pradėjo tarti priesaikos žodžius, bažnyčia su vestuvininkais nugrimzdo į gelmes. Paskui dar tris dienas buvo girdėti varpų skambėjimas.

*

Sykį pamatė Dievas kunigą, ištvirkaujantį su „gaspadine“. Supykęs taip trenkė į tą vietą, kad bažnyčia su visu kalnu skradžiai žemę prasmego. 

*

Vidurnaktį čia velniai puotauja. Žmonės pasakoja girdėję juos šūkaujant ir siautėjant. Pravažiuojantiems naktį čia vaidenasi velniai, tad mažai kas drįsta sutemus pro duobę keliauti. Dėl to ši baisi vieta ir vadinama prakeikta Velnio duobe. 

Velnio pirštai

Lietuvių mitologijoje velnias dažnai suprantamas kaip realus padaras, kartais siejamas su mirusiųjų pasauliu, kartais – kaip gamtą kuriantis milžinas. Nenuostabu, kad mūsų krašte daugiau kaip 400 gamtos objektų tapatinami su velnio vardu. 

Velniaduobės apylinkėse randama vadinamųjų velnio pirštų – glotnių pailgų panašios į pirštą formos akmenukų. Pagal senovės baltų ir kitų indoeuropiečių tikėjimą velnio pirštas – magiškas akmuo. Pas mus jis siejamas su dievu Perkūnu. Gelsvos, rudos, mėlynos, pilkos arba juodos spalvos akmenys šiame krašte dar vadinami perkūnkulkėmis. Buvo tikima, kad dievas Perkūnas per audrą svaido juos į velnią, jeigu nepataiko, „kulka“ susminga giliai į žemę, bet po keleto metų išlenda į paviršių.

Anot lietuvių tautosakos, velnio pirštas, nešiojamas kaip amuletas, apsaugos nuo velnių, raganų ir kitų piktųjų dvasių. Į namus, kuriuose yra perkūnkulkė, netrenksiąs žaibas. Šis akmuo naudojamas ir liaudies medicinoje: dedamas ant ligotos vietos arba į geriamąjį vandenį įmaišoma nugramdytų akmens miltelių. 

Kartuvių kalnas

GPS: 54.579648, 24.543048

Rytinėje Aukštadvario miestelio pusėje matosi tankiai pušimis apaugęs Kartuvių kalnas, kitaip dar vadinamas, Šibos kalnu. Pagonybės laikais čia buvo alkakalnis, vykdavo aukojimų apeigos. Tai mūsų protėvių dievų garbinimo vieta. Valstiečių sukilimo metu čia buvo baudžiami pakarimu nepaklusnūs baudžiauninkai, o 1863 metais – sukilimo dalyviai, kurių kūnai buvę sumėtyti įšalimai esantį Navos ežerą. Stataus pakilimo į kalną iš Trakų pusės aukštis yra apie 100 m. Nuo kalno atsiveria puikus vaizdas į Navos ežerą, dabar Aukštadvario vandens saugyklą, sujungusią penkių ežerų virtinę. Kartuvių kalno aukštis virš jūros lygio siekia 170 m.

Rangavos sakraliniai šaltiniai

GPS: 54.55884, 24.488762

Rangavos kaime netoli sodybos, šalia tvenkinių trykšta 2 šaltiniai. Mažesnysis šaltinis laikomas šventu ir turinčiu gydomųjų galių, nes teka prieš saulę. Pasakojama, kad jis atsivėrė 1720 metais. Ši vietovė – buvusi dvarvietė. Šeimininko įsakymu buvo nupjautas labai senas tuščiaviduris ąžuolas. Jo kelmo vietoje ištryško paslaptingasis šaltinis. Vietiniai gyventojai šaltinį apmūrijo. Šio šaltinio vandens semti traukę apylinkių kaimų žmonės, vandeniu plaudavo akis, skaudamas vietas, veido raukšles. Didesnysis šaltinis yra arčiau sodybos, kurio vanduo pakyla iš tvenkinio iki 1 m. aukščio. Tai vienas veržliausių šaltinių parke.

Šaltinis: © Keliaujantiems lėtai
© K. Kadūno nuotr.

Šafarnės alko akivarai

Adresas: Rangava, Trakų r.
GPS: 54.558647, 24.481016

Tai mitologinė vietovė, tautosakoje minima duobė Velniabalės vardu. Vietovė paslaptinga, nes visa kalva išmarginta šaltiniais, versmėmis, akivarais. Trykšta daug šaltinių, kurių vanduo Šafarnės upeliu teka pietų kryptimi į Verknę. Pagonybės laikais ši vieta buvo laikoma šventa.

Foto: Talvydo Špiliausko

Lavariškių piliakalnis

Adresas: Lavariskių kaimas, Aukstadvario sen., Trakų raj.
GPS: 54.582500, 24.484167


Dar vadinamas Napoleono kepure ir Ugnies kalnu.
Vieningai nesutariama, kaip atsirado Trakų rajone dunksantis Lavariškių piliakalnis. Vieni žmonės sako stebėję senųjų lietuvių darbą, kiti – pasakoja, kad tą piliakalnį supylusi Napoleono kariuomenė. Jo forma imperatoriaus kariaunos galvos apdangalą primena, tai ir Napoleono kepure kalną daugelis vadina.

Pasirodo, šis piliakalnis slėpė, o gal ir tebeslepia, bažnyčią! Ir kasė, apžiūrėjo tuos piliakalnius. Tai čia sako, rado senovės, senovės prancūzų ginklų paslėptų. Supiltas gražus kalniukas. Bajino [porino], kad kada buvo karas, tai kariuomenė supylė, tep pasaka. Tai pilis ir skaitos padaryta, bet ty pastato jokio nėra, tik tep; Lavariškėje bažnyčia ton piliakalny po žemėmis yra.

Po piliakalniu, manoma, kad nugulė ir ne vienas maišas pinigų auksinių. […] tėvas, diedulis, nuvėjo arklio parvest, – žiūri sėdi kareivis salotas, raitas ant arklio, ir gano arklį, ant tos pievelės. Tai kareivis tas susigėdino, kad gano ir diedulis jau nevedė į kitą pusę savo arklį, ant antros pievelės. O ant ryto, jau ta pievelė, ne viena ten buvo, ant kalno, na ir dabar nuveis – gaudamas du puodus, toj vietoj ir iškasta. Tėvas mano aiškino, – du puodai stovėjo iškasti. Po to antroje vietoje iškasta, taip pat, odinis pinigų kapšas. Odinis, apskritas, kokie ten, man tėvas aiškino, kad odinė prikrauta auksinių pinigų. Tai ten būta aukso, kur pasirodydavo kareivis. Užkastų turtų, matyt, ten tikrai esama: ieškant paslėpto lobio, pilies kalnas dar prieš kelis šimtmečius iš tiesų buvo kasinėtas.

Kalvą, ant kurios XIV a. stiebėsi tvirtovė, juosė papėdės gyvenvietė, o kiek atokiau –dar ir dabar plyti Lavariškių pilkapynas. Šiandieną čia rasite 14 išlikusių akmeninių pilkapių, saugančių sudegintus mirusiųjų palaikus. Gal tai – viena priežasčių, kodėl kai kurie protėviai Lavariškių piliakalnio Ugnies kalnu vadinti nepaliauja…

Šaltinis: © www.lietuvosgamta.lt
Foto: © www.lietuvosgamta.lt