Daniliškių sentikių cerkvė
Sentikiai Lietuvoje apsigyveno po to, kai Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus valdymo metais buvo atlikta patriarcho Nikono Rusijos cerkvės reforma. Bažnyčios galva buvo paskelbtas Rusijos caras, o kartu keičiami ir naikinami nevienodumai bažnytinėse knygose ir apeigose. 1656 metais bažnyčios susirinkimas nuo Rusijos cerkvės atskyrė reformos priešininkus – sentikius. Bažnytinės ir pasaulietinės valdžios persekioti sentikiai traukėsi į dykras, miškus, bėgo į užsienį. Dalis jų atkeliavo į nuo seno pakantumu kitoms religijoms garsėjančią Lietuvą. Viena iš vietų, kur jie apsistojo buvo dvarininkui Riomeriui priklausančiose žemėse esantis Daniliškių kaimas. XIX a. Trakų apskrityje buvo nemažiau 47 kaimų, kuriuose gyveno sentikiai.
Anksčiau Daniliškės buvo didelis sentikių kaimas, jame gyveno vos keli katalikai. Daniliškių kaimo sentikių bendruomenę sudarė 116 asmenų. Tai primena ir kapines šalia kaimo. Jame – antkapiai su dvigubais kryžiais, paminkluose iškalti vardai, kuriuos jau retai išgirsi. Daniliškių sentikių bendruomenė yra seniausia Vilniaus krašte, susikūrusi XVIII a. Pradžioje priklausė feodosėjų atšakai, o nuo XIX a. vid. – pomorų.
Kaimo vidury tebestovi vienas iš trylikos Lietuvos sentikių maldos namų, pastatytas 1817 m. Iki 1825 m. šia cerkve naudojosi ir Vilniaus sentikiai. Per I-ąjį pasaulinį karą cerkvė smarkiai nukentėjo. 1931 m. pastatyta nauja medinė cerkvė su varpine ant betoninio pagrindo. 1937 m. turėjo 194 narius. Tarybiniais metais cerkvė uždaryta, o po 1990 m. atkurta, restauruota. Cerkvę sudarė erdvi maldos salė ir gyvenamieji popo šeimos kambariai. Ją aptarnavo ir Onuškio bei Stakliškių apylinkėse gyvenusius bendruomenės narius.
Daniliškių kaimas yra nykstantis, šiuo metu jame gyvena tik kelios sentikių šeimos, tačiau jis yra labai svarbus Lietuvos sentikių bendruomenės gyvenime, kadangi į kaimo cerkvėje vykstančias apeigas atvyksta kitose Lietuvos vietose gyvenantys sentikiai, o į veikiančias kaimo kapines laidojami jų mirusieji.
