PILIGRIMYSTĖS VARTAI
Nuo Pusiasalio pilies ir sakralinio meno keliaujame toliau – ten, kur Trakų krikščioniškoji istorija atsiveria dar ryškiau. Prieš mus – Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika.
Ežerų apsuptame Trakų pusiasalyje stovinti šventovė iš tolo savo didybe primena pilį. Tačiau jos sienos saugo ne valdovų istorijas. Čia šimtmečius buvo nešamos žmonių viltys, maldos ir dėkingumas.
XV a. Vytauto Didžiojo funduota bažnyčia per amžius keitė savo pavidalą. Joje darniai susipina gotikos ir baroko bruožai, o išlikę freskų fragmentai primena dar senesnes, Bizantijos pasaulį siekiančias meno tradicijas. Šventovėje saugomas ir turtingas sakralinio meno lobynas: paveikslai, relikvijoriai, liturginiai indai, XVIII a. žvakidės, memorialiniai paminklai ir kitos vertybės.
Tačiau visa tai tarsi atsitraukia į antrą planą, kai žvilgsnis nukrypsta į pagrindinį altorių. Ten jau daugiau kaip šešis šimtmečius gerbiamas Trakų Dievo Motinos paveikslas.
DIEVO MOTINOS ŽVILGSNIS
Šis atvaizdas į Trakus traukė maldininkus dar tais laikais, kai kelionė čia buvo ilga ir sunki. Žinia apie stebuklais ir malonėmis garsėjantį paveikslą pasklido po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Žmonės keliavo pėsčiomis, vežimais, būriais ir pavieniui, atsinešdami tai, ko nebuvo galima palikti namuose: savo rūpesčius, ligas, prašymus ir viltis.
Nuo XVII a. pradžios prie paveikslo imti kabinti votai – padėkos ženklai už patirtas malones. Šiandien jų čia beveik keturi šimtai. Žvelgiant į juos, galima pajusti, kiek daug žmonių istorijų slypi šios šventovės sienose. Mažas sidabro ženklas, širdis, koja, ranka ar kitas simbolis – kiekvienas jų kažkada buvo labai asmeniškos maldos dalis. Tai nebylūs liudijimai žmonių, kurie atėjo prašyti ir sugrįžo padėkoti.
Pats paveikslas taip pat turi išskirtinę istoriją. Jis buvo vainikuotas popiežiaus Klemenso XI dovanotomis karūnomis, o 2017 m. – popiežiaus Pranciškaus karūnomis. Tai pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais oficialiai popiežiaus auksinėmis karūnomis vainikuotas Marijos atvaizdas. Dievo Motinai suteiktas Ligonių Užtarėjos titulas.
2017 m. ypatingi buvo ir visai šventovei – jai suteiktas bazilikos titulas. Šis garbingas vardas pabrėžia ypatingą Trakų šventovės vietą Bažnyčios gyvenime ir jos ryšį su popiežiumi. Tačiau bazilikos gyvybę liudija ne titulas ir ne sienos. Ją liudija žmonės, kurie iki šiol čia ateina. Todėl Trakų bazilika nėra vien praeities paminklas. Tai vieta, kur praeitis tebėra gyva.
KELIAS TĘSIASI
Piligrimystės tradicija Trakuose gyva jau daugelį šimtmečių. Į šią vietą žmonės keliavo dar tada, kai nebuvo nei turistinių maršrutų, nei žemėlapiuose pažymėtų takų. Į šventovę jie ėjo pėsčiomis – kartais ilgai ir sunkiai. Kelias vedė per laukus ir miškus, reikėdavo sustoti pailsėti, atsikvėpti, pasimelsti ir vėl leistis pirmyn.
Tokia kelionė buvo daugiau nei paprastas ėjimas. Kiekvienas žingsnis tapdavo savotiška malda, o kelias – tikėjimo išraiška. Galbūt todėl piligrimystė iki šiol turi ypatingą galią: ji leidžia bent trumpam sulėtinti žingsnį, pabūti su savimi ir pažvelgti į tai, kas kasdienybėje lieka nepastebėta.
Šią senąją tradiciją šiandien pratęsia Lietuvos Šv. Jokūbo kelias, kurio viena iš stotelių yra Trakų bazilika. Čia piligrimas gali trumpam sustoti, praverti šventovės duris, pažvelgti į senąjį Dievo Motinos atvaizdą, pastebėti šimtų votų paliktus nebylius pasakojimus ir tiesiog pabūti tyloje.
Juk Šv. Jokūbo kelias – ne vien linija žemėlapyje. Jis turi savo ritmą. Vienur kelias vingiuoja pro seną kaimą, kitur panyra į mišką ar atsiveria į laukų platybes. Kartais eini tarp žmonių, o kartais lieki vienas su savo mintimis. Ir būtent ši kaita – tyla ir pokalbis, nuovargis ir poilsis, ėjimas ir sustojimas – paverčia kelionę piligrimyste.
Trakuose kelias trumpam sustoja prie Dievo Motinos. Tačiau už bazilikos durų jis vėl atsiveria: į ežerų kraštovaizdį, kaimus, miškus ir laukus.
Priešais mūsų laukia Žukiškės, Rūdiškės, Grendavė ir Onuškis.
Kelias tęsiasi.
