Iš Žukiškių kelias mus atveda į Rūdiškes – miestelį, kurio istoriją stipriai pakeitė geležinkelis.
Rūdiškės pirmą kartą paminėtos XVIII amžiuje, tačiau tikrasis miestelio augimas prasidėjo XIX amžiaus antroje pusėje, kai 1864 metais buvo nutiestas Varšuvos–Peterburgo geležinkelis. Staiga šis nedidelis kraštas tapo daug geriau pasiekiamas. Į Rūdiškes pradėjo atvykti daugiau žmonių, augo gyvenvietė, kūrėsi naujos paslaugos ir keitėsi kasdienis gyvenimas.
Tačiau Rūdiškių istorija galbūt prasidėjo dar anksčiau. Senovėje šios apylinkės buvo itin vandeningos. Manoma, kad čia galėjo būti lydoma balų rūda – būtent nuo jos ir galėjo kilti Rūdiškių vardas.
MIESTELIS, KURIS AUGO KARTU SU PARAPIJA
Augant gyvenvietei, augo ir bendruomenė. XX amžiaus pradžioje Rūdiškėse pradėta kurti parapija, o pirmosios pamaldos iš pradžių buvo laikomos ne bažnyčioje, o paprastame gyvenamajame name. 1909 metais į Rūdiškes paskirtas kunigas Antanas Žemaitis čia įrengė altorių ir pradėjo laikyti pamaldas. Po metų buvo įkurta parapija. Jos istorija gražiai parodo, kaip iš nedidelės gyvenvietės išauga bendruomenė: pirmuosiuose parapijos įrašuose buvo vos apie 400 parapijiečių, o šiandien jų skaičiuojama apie 4000. Tai reiškia, kad ši bažnyčia buvo statoma ne vien kaip pastatas – ji tapo augančios Rūdiškių bendruomenės namais.
ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIES BAŽNYČIA
Dabartinė mūrinė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia buvo pastatyta 1925–1932 metais, kunigo Jono Jurkevičiaus ir parapijiečių pastangomis. Jos architektūroje susipina neoromaniniai ir neogotikiniai bruožai. Bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, trijų navų, vienabokštė. Tačiau verta atkreipti dėmesį ne tik į pastato architektūrą, bet ir į jo titulą.
Švč. Jėzaus Širdies pamaldumas Lietuvoje XX amžiaus pradžioje buvo itin paplitęs. Jo ištakos siejamos su XVII amžiuje gyvenusia vienuole šv. Margarita Marija Alacoque, kuri pasakojo regėjusi liepsnojančią Kristaus Širdį – sužeistą, apjuostą erškėčių vainiku ir su kryžiumi viršuje. Šis atvaizdas tapo labai stipriu krikščioniškojo tikėjimo simboliu: širdis primena Kristaus meilę žmogui, o ją supantys erškėčiai – kančią.
DU KELIAI
Rūdiškėse įdomiai susitinka du mūsų maršruto keliai. Vienas – geležinkelis, atnešęs į miestelį XIX amžiaus modernėjimą, žmonių judėjimą ir naujas galimybes. Kitas – piligrimo kelias, kuriuo žmogus keliauja ne dėl greičio, o dėl patirties, susikaupimo ir tikslo.
Galbūt todėl Rūdiškės yra puiki vieta stabtelėti ir pagalvoti: kaip pasikeitė žmogaus kelionė per pastaruosius šimtmečius, tačiau kaip mažai pasikeitė pats kelionės poreikis? Šiandien mes keliaujame automobiliu, dviračiu ar pėsčiomis. Prieš daugiau nei šimtą metų čia žmones vežė traukinys. O dar anksčiau keliautojas kelią įveikdavo žingsnis po žingsnio.
Mūsų kelias taip pat tęsiasi.
Palikę Rūdiškes, keliausime toliau – per mažesnius kaimus ir kraštovaizdį, kuriame didžiuosius istorinius objektus pamažu pakeis mažesni, bet ne mažiau įdomūs vietos ženklai.
