Bažnytėlės sala


Didesnis žemėlapio vaizdas

Žygimantas Senasis šią salą su vyšnių sodu atidavė Ivanui Sapiegai, kuris vėliau ją perdavė savo pusbroliui Jonui, pastarasis joje pastatė šv. Jurgio cerkvę, tapusią mauzoliejumi. Šia cerkve miesto gyventojai negalėjo naudotis. Per karą apgriautoji mūrinė šv. Jurgio cerkvė (buvęs Sapiegų mauzoliejus) 1666 m. atiduota Trakų archimandrijai, tačiau neremontuojama sugriuvo. 1701 m. cerkvė paminėta paskutinį kartą. Įdomu tai, kad tuo metu cerkvių laisvai statyti niekas neleisdavo. Tai, kad stačiatikių cerkvė atsirado Trakuose, liudija apie tam tikrą išimtį, nulemtą Sapiegų autoriteto.

Pasakojama, kad Galvės ežero pakrantėje gyvenęs žvejys, kasdien vis mažiau ir mažiau žuvų sulaukdavo savo tinkluos. Kartą irkluodamas namo, netoli kranto mažoje saloje pamatė keistą žiburėlį.

Priplaukė prie salos kranto ir pasuko to žiburio link. Pamatė degančią žvakę ant marmurinio antkapio. Kai priartėjo žvejys prie kapo – danguje kraupiai sukliko paukštis. Išsigandęs žvejys bėgte pasuko valties link, įšoko į ją ir ėmė irkluoti. Grįžęs ilgai negalėjo užmigti ir prisiminė savo senelių pasakojimą, jog saloje kažkada stovėjo koplyčia, o jos rūsyje ištisus amžius laidojo saviškius didikai Sapiegos. Ryte žvejys vėl atplaukė į šią salą. Bet nei antkapio, nei žvakės nebuvo. Kitos dienos vakare, grįžtant iš žvejybos, vėl pamatė tą patį švyturėlį. Ir vėl surado antkapį ir degančią žvakę.

Žvejys pagalvojo – gal po tuo antkapiu yra lobis? Truktelėjo už į antkapį įtvirtinto žiedo – ir atsivėrė laiptai, vedantys į rūsį, kur stovėjo karstas su iškaldinta balta lelija. Dar kelios sekundės ir karstas prasivėrė. Žvejas iš baimės vos nenumirė ir nepamena kaip prieš jį užsidarė antkapis ir jis tapo įkalintas rūsyje. Visaip bandė jis atstumti jį – bet niekaip. Tada atsiklaupė prieš karstą ir ėmė melstis. Ir tada išgirdo paslaptingą tylų balsą – stok ir pažadėk melstis už mane šioje vietoje kasdien ir uždek kasdien po žvakę. Bet žvakės buvo brangios. Balsas žvejui atsakė – tu būsi turtingas.

Kitą dieną jis uždegė pirmąją žvakę ir kaip nustebo, kai tinklai buvo pilni žuvies. Ir taip kasdien pilni tinklai. Žvejas praturtėjo, nusipirko namą, vis dažniau užsukdavo į karčiamą, bet buvo gobšus – kitų nevaišino. Ir vis rečiau lankydavosi saloje. O galiausiai visai užmiršo. Tada žvejas sunkiai susirgo, jo tarnai slapta išvogė turtą. Jį prižiūrėjo tik mažas našlaitis. Liga niekaip nesitraukė. Tada liepė našlaitėliui paimti glėbį žvakių, nuplaukti į salą ir uždegti. Ir jau tą patį vakarą žvejas pasijuto geriau. Netrukus išvaikė visus tarnus, nupirko gausybė žvakių ir užpirko Trakų bažnyčioje mišias už Sapiegų sielas.Gyvenimas vėl nušvito. Žvejas į karčiamas nebevaikščiojo, daug dirbo ir stengėsi padėti vargšams. Tačiau paslaptingo, ne jo uždegti žiburio saloje, daugiau neberegėjo.


Atgal
Font Resize