Trakų miestą iš rytų juosiantis Lukos ežeras dar vadinamas Bernardinų ežero vardu. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuotas dar ir trečias šio ežero pavadinimas – Lanka. Pastarasis vietovardis liudija, kad anksčiau šis ežeras buvo laikomas Galvės ežero dalimi – lanka, įlanka.
Ežeras yra rininės kilmės, ištįsęs ir vingiuotas. Kranto linija karpyta, ypač daug įlankų rytinėje ežero pusėje. Vakarinę ir šiaurrytinę ežero pakrantes puošia išraiškingi aukšti šlaitai, o rytinėje dalyje plyti pelkynai, kurie rodo, kad anksčiau, kai vandens lygis buvo aukštesnis, Lukos ežeras buvo daug platesnis.
Ežero plotas – 0,8 km2 , ilgis – 2,2 km, didžiausias plotis siekia 450 m, didžiausias gylis – 20,5 m, kranto linijos ilgis – 6,5 km.
Nuo plačios sąsmaukos su Galve į rytus atsišakoja pailga įlanka užpelkėjusiais krantais, vadinama atskiru Nerespinkos (dabar – Narakampis) ežero vardu. Prieš kelis šimtus metų, užaugus šio ežerėlio daliai, šalia susiformavo dar vienas nedidutis ežeriūkštis – Akelė. Šiaurinėje Lukos dalyje dar neseniai buvo nedidelė salelė su dviem medžiais, o dabar beliko tik seklumėlė.
XVI-XIX a. Trakuose ant aukščiausios kalvos stovėjęs bernardinų vienuolynas, nuo kurio pagal vietos tradiciją atsirado Bernardinų ežero pavadinimas. Vienuolynui kurį laiką priklausė pietinė šio ežero dalis. Rytiniame krante buvo tarytum sala iš visų pusių vandens apsuptas kunigaikščių Žvėrynas. Priešais jį, tarp Galvės ir Lukos ežerų įsiterpusiame iškyšulyje, nuo XIV a. stovi didžiausia Lietuvoje – Trakų pusiasalio pilis. Jos mūsų apsuptas išraiškingai kyšo Birutės kalnas. Lukos ežeras dar garsus vadinamuoju Žiemos keliu, kuriuo dar visai neseniai, kaip ir prieš šimtus metų, ledu buvo keliaujama iš Trakų į Vilnių ir atgal.
Šaltinis: Trakų Didžiųjų Ežerų Vardynas
