KAI VIENUOLIŲ TYLOJE SUSKAMBO MUZIKA
Iš Rūdiškių kelias mus veda tolyn nuo didesnių miestelių, į kraštovaizdį, kuriame istorija atsiveria visai kitu masteliu. Dusmenyse mūsų laukia sena medinė bažnyčia, kurios istorijoje susipina vienuoliai, tikėjimas, muzika ir žmonės.
Dusmenų bažnyčia minima jau XVI amžiuje. Tačiau jos istorija nebuvo tiesi – reformacijos laikotarpiu katalikų bažnyčia buvo panaikinta. Vėliau šios vietos likimas pasikeitė: 1667 metais Dusmenų dvaras buvo padovanotas Pažaislio kamaldulių vienuolynui. Kamalduliai – vienuoliai, savo gyvenimą grindę malda, tyla, atsiskyrimu ir darbu. Ir būtent jų istorija iki šiol gyva Dusmenyse.
BAŽNYČIA, PASTATYTA KAPINĖSE
1820 metais kamalduliai senųjų kapinių viduryje pastatė dabartinę medinę Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčią. Pažvelgus į ją šiandien, galima pastebėti, kaip skiriasi ši bažnyčia nuo didžiųjų mūrinių Trakų šventovių. Ji kukli, medinė, tačiau jos paprastume slypi savitas grožis.
Bažnyčios architektūroje susipina klasicizmo ir liaudies architektūros bruožai. Priekyje išsiskiria keturių stulpų portikas, virš stogo kyla nedidelis bokštelis, o šalia stovi medinė varpinė. Tačiau svarbiausia šios vietos istorija slypi ne vien pastato išorėje.
KAI DUSMENYSE SUSKAMBO MUZIKA
XX amžiaus pradžioje Dusmenų bažnyčioje prasidėjo istorija, kuri šią nedidelę vietovę susiejo su viena garsiausių Lietuvos muzikos šeimų. 1904 metais klebono, knygnešio kunigo Stanislavo Šlamo iniciatyva į Dusmenis buvo pakviestas vargonininkas Jonas Petrauskas. Jo vardas šiandien žinomas ne tik Dusmenų istorijoje. Jonas Petrauskas buvo garsiųjų Lietuvos muzikų Miko ir Kipro Petrauskų tėvas. Čia, Dusmenyse, Jonas Petrauskas su savo sūnumis ir kitais muzikantais subūrė bažnyčios orkestrą.
Pagalvokime, ką tai reiškė nedideliam to meto miesteliui.
Bažnyčioje, kurią supo senos kapinės ir tylus kaimo kraštovaizdis, skambėjo muzika. Čia augo vaikai, kurie vėliau taps vienais svarbiausių Lietuvos muzikos istorijos žmonių. Todėl Dusmenų bažnyčia gali būti vadinama ne tik maldos, bet ir muzikinės atminties vieta. 1937 metais šventoriuje, šalia tėvų bažnyčios, buvo palaidotas Mikas Petrauskas. Šiandien jo kapas primena apie žmogų, kurio gyvenimo kelias prasidėjo būtent tokioje aplinkoje – mažoje Lietuvos bažnyčioje, tarp muzikos, tikėjimo ir bendruomenės.
PAŽVELKITE Į VIDŲ
Užėję į bažnyčią atkreipkite dėmesį į tris medinius altorius. Didžiajame altoriuje kabo XVIII amžiuje su kamalduliais siejami Šv. Romualdo ir Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslai. Presbiterijoje galima pamatyti ir bažnyčios globėjų – šv. apaštalų Simono ir Judo Tado – atvaizdą.
Taip vienoje nedidelėje medinėje bažnyčioje susitinka keli istorijos sluoksniai: kamaldulių vienuolystė, XVIII amžiaus sakralinis menas, XIX amžiaus medinė architektūra ir XX amžiaus Lietuvos muzikos istorija.
Dusmenys primena, kad piligrimo kelyje svarbios ne tik didžiosios šventovės. Kartais nedidelė medinė bažnyčia gali papasakoti istoriją apie visą vienuolių bendruomenę. Kartais jos šventoriuje galima rasti ne tik senus kapus, bet ir žmogų, kurio muzika vėliau skambės visoje Lietuvoje.
Nuo vienuolių tylos iki bažnyčios muzikos – Dusmenys saugo istoriją, kurią verta išgirsti.
O mūsų kelias tęsiasi toliau – per Trakų rajono kaimus ir kraštovaizdį, link kitų mažų sakralinių vietų ir galiausiai Onuškio.
