Karaimų gatvė – “Mažasis miestas”

Nuo seno Trakų miestas garsėja įvairių tautinių ir religinių bendruomenių sambūviu. Būtent tai lėmė, kad net ir šiandien tą galima išvysti vaikštant po skirtingomis architektūros tradicijomis išmargintą miestą. Tai – vienas didžiausių Trakų išskirtinumų.

Kitas ypatumas, traukiantis turistus į Trakus, yra karaimai. Neabejotinai tai unikali tiurkų grupės tauta, tikinti tarpine judaizmo atšaka. Manoma, kad karaimų religijos doktrina susiformavo VIII amžiuje Mezopotamijoje. Kurdami gyvenimą Trakuose, karaimų bendruomenė per visus šimtmečius išsaugojo savo tradicijas, tikėjimą, papročius ir svarbiausia – kalbą. Būtent dėl šių priežasčių galima išgirsti žmones kalbant, kad Trakai – visos Lietuvos ir net viso pasaulio karaimų sostinė.

Viskas prasidėjo tuomet, kai apie 1398 metus po pergalingo mūšio Kryme XIV a. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas į Trakus perkraustė maždaug 380 šios tautybės šeimų. Atvykę čia, Trakų karaimai sudarė dvi skirtinga veikla užsiimančias grupes: karių ir civilių. Kariai saugojo pilis bei tiltą į Salos pilį. Įdomu tai, kad dalis civilių karaimų buvo didžiojo kunigaikščio raštininkai ir vertėjai.

Tačiau didesnė karaimų civilių dalis dirbo žemę, augino daržoves, vertėsi smulkiais amatais, prekyba, laikė karčiamas, nuomojo valstybės muitus ir užsiiminėjo kitomis svarbiomis veiklomis, pavyzdžiui: būdavo tarpininkai, kai reikėdavo išpirkti iš turkų LDK belaisvius.

Laikui bėgant karaimai įgavo Vytauto Didžiojo ir kitų Lietuvos valdovų pasitikėjimą. Šie savo ruožtu, norėdami atsidėkoti, suteikdavo karaimų bendruomenei tam tikras privilegijas. Viena jų – Magdeburgo (savivaldos) teisė. Apie tai yra išlikęs istorinis 1441 metų liudijimas. Šios valdovo Kazimiero Jogailaičio karaimams suteiktos privilegijos suformavo išskirtinę Lietuvos miestų valdymo istorijoje situaciją: Trakuose kelis šimtmečius egzistavo dvi atskiros, viena nuo kitos nepriklausomos Magdeburgo teise valdomos bendruomenės.

Viena jų –  Mažasis miestas arba karaimų gyvenamoji miesto dalis. Ši privilegija traktavo tai kaip savarankišką miestą, turintį savo antspaudą ir iždą. Čia karaimai galėjo statytis savo maldos namus, kuriuose išpažino savo religiją – karaizmą. Karaizmas – tai žodis, turintis gilią ir įdomią prasmę, nes yra kildinamas iš semitų žodžio „karą“, reiškiančio  „skaityti”, „garsinti” ir „studijuoti” šventraštį – Senąjį Testamentą, būti jo šalininku, sekėju. Karaimai uoliai puoselėjo savo kultūrą, tradicijas bei papročius.

Pati Karaimų gatvė tuo metu atrodė neatpažįstamai kitaip, nei atrodo dabar. Ji ėjo aukščiausia kalvos ketera, per centrą. Abipus jos viena šalia kitos buvo išsidėsčiusios karaimų sodybos: šalia gatvės – gyvenamasis namas, už jo – ūkiniai trobesiai, už kurių iki pat ežero kranto leidosi daržai arba sodai. Dėl paežerėje buvusių daržų kraštovaizdis kitapus ežero atrodė labai atviras ir tuščias, o gyvenamieji namai matomi tik aukščiausiame peizažo taške.

Dabar Karaimų gatvėje galima aplankyti vienintelę Europos Sąjungoje šios tautos kultūrą atspindinčią ekspoziciją. Čia yra seniausia Lietuvoje ir viena iš trijų pasaulyje veikiančių karaimų šventovių – kenesa, kuria kasdien gali grožėtis trakiečiai ir miesto lankytojai.

Tuo metu, kai karaimai statėsi savo namus, visi jie turėjo vieną išskirtinumą, kuris matomas ligi šių dienų. Visi tradiciniai karaimų namai turi tris langus į gatvę. Pasak legendos, po Žalgirio mūšio pergalės Vytautas nusprendęs atsidėkoti visiems kitataučiams, dalyvavusiems mūšyje ir padėjusiems pasiekti jam pergalę. Totoriams buvo leista apsigyventi Vilniuje ir pasistatyti mečetę Lukiškių aikštelėje Vilniuje.

Po totorių atėjo eilė karaimams. Pas Vytautą atėjo žilagalvis karaimų senolis.

• Ilgų metų tau valdyti, išmintingasis ir teisingasis valdove!
• Dėkoju tau už palinkėjimus ištikimasis kitatauti, – atsakė valdovas, – atėjo tavo eilė prašyti savo tautai už ištikimybę ir narsą. Išpildysiu viską, kas yra mano jėgomis.
• Žinau, Didysis kunigaikšti, kad labai sunki buvo ši pergalė ir dar ilgai visiems reikės gydyti žaizdas. Aukso, sidabro ir žemių neprašysiu, tu ir taip esi mus apdovanojęs. O prašymas mūsų būtų toks. Leisk mums Mažajame mieste naujus namus pasistatyti su trimis langais į gatvę.

Nustebo Vytautas išgirdęs tokį neįprastą prašymą ir paklausė:

• Nejaugi savo gyvybėmis tik dėl to rizikavote?
• Ne, Didysis kunigaikšti, – atsakė senolis, – ne dėl to, o dėl taikos, nes bloga taika visada yra geriau už gerus karus. O mūsų prašymas reikštų, kad kiekvienas, kuris pamatys namus su trimis langais, žinotų, kad juose yra garbinamas Dievas, visada esame ištikimi kunigaikščiui ir juose visada laukiami svečiai.

Patiko Vytautui senolio žodžiai ir tik jiems, karaimams už ištikimybę, Trakuose leido statyti namus su trimis langais.