Lentvario dvarą XIX a. viduryje įsigijo Juozapas Tiškevičius, pradėjęs įspūdingiausią jo vystymosi etapą. Nepraėjus dešimtmečiui čia išdygo romantizmo epochos neogotikai būdingi dvaro rūmai, aplinkui buvo įrengtas Edouard Andre projektuotas parkas, o ekonominis potencialas buvo papildytas naujai pastatytu vielos ir vinių fabriku. Dvarą paveldėjęs sūnus Vladislovas Tiškevičius nusprendė pagrindinį dvaro pastatą rekonstruoti – šiam tikslui 1899 m. buvo pakviestas belgų architektas de Waegh, kuris buvusius romantizmui būdingus asimetriško plano, sudėtingo tūrio, dviaukščius rūmus pavertė istorizmo epochai artimesniu simetriškos kompozicijos dviaukščiu-triaukščiu pastatu, kuriame išryškėjo šiaurės vakarų Europos dvarams labiau būdinga neogotiškos architektūros forma. Pagrindinis rūmų akcentas – penkiaaukštis bokštas – tapo grakščių formų šešiaaukščiu. Kaip ir daugeliui dvarų, Lentvario ansambliui liūdniausias laikotarpis atėjo po sovietinės nacionalizacijos – komplekso vientisumas buvo suardytas, patys rūmai atiduoti kolūkio reikmėms, o nuo 1957 m. kilimų fabriko administracijai. Užstatant trečiąjį aukštą buvo sudarkytas originalus rūmų siluetas, sunaikintos pastogės liukarnos. Itin daug nukentėjo rūmų vidus, daug pakito ir buvęs išraiškingas pirmasis rūmų aukštas. Šiuo metu pastatas apleistas.
Rūmus sudaro stačiakampis tūris aukštu stogu prie kurio priblokuoti šonais atgręžti tūriai, abiejuose plačiuosiuose fasaduose sudarantys rizalitus, kurie didesni aukštų skaičiumi, tačiau turintys žemesnius stogus; ties pietvakariniu tūrių susikirtimu kyla bokštas. Rūmų architektūroje ryškiausiai atsispindi XIX a. antrosios pusės istoristinės tendencijos, naudotos Beniliukso šalyse bei Didžiojoje Britanijoje. Lietuvos architektūroje nebūdingi netinkuotame rūmų fasade išsiskiriantys šviesia spalva akcentuoti kampiniai rustai, langų apvadai, karnizai bei kai kurie kiti elementai. Nors pastate naudojamos neogotikinės formos, ryškiausiai matomos priekinio fasado centriniame rizalte ir jame naudojamuose dekoratyviniuose elementuose, tačiau kai kurios jų interpretuojamos pakankamai laisvai ir yra būdingesnės romantizmo laikotarpio reiškiniams. Išraiškinga bokšto smailė, kurios veržlumo įspūdį sustiprina ją supančių kampinių erkerių šalmai bei viršutiniame bokšto tarpsnyje esančios arkatūrų bei smailiaarkių nišų kompozicijos. Virš centrinio įėjimo vis dar kabo bareljefai su Tiškevičių ir Liubomirskių herbais,o smailiaarkėje portalo nišoje dar išliko apvado lipdybinė ornamentika. Galiniame fasade centrinis rizalitas įgauna penkiasienę formą, o šoniniuose rūmų fasaduose priblokuoti dveji smulkesni trisienis ir kvadratinio plano rizalitai paįvairinantys rūmų tūrio konfigūraciją.
Dvaro ansamblyje išliko ir daugiau istorizmo laikotarpio statinių, kaip kad kiek vėliau pastatyta „Rivjeros“ kavinė, kurioje jau juntama plytų stiliaus įtaka. Vienas įdomiausių statinių – masyvių formų vandens bokštas, kurio tiksli pastatymo data nežinoma, tačiau mąstoma, kad šis atsirado XIX a. viduryje. Pastatas utilitarios architektūros, į tris tarpsnius dalijamas karnizų. Per du apatinius segmentus nusitęsia gilios pusapvalės arkos, kuriose įkomponuotos langų bei durų nišos. Vis tik viršutinis tarpsnis, dekoruotas gotikinių formų arkatūra bei pinakliais susišaukia tiek senųjų, tiek ir po-rekonstrukcinių rūmų architektūriniais elementais. Iš vienos pusės prie statinio glaudžiasi beveik to paties aukščio, užapvalintų formų laiptinės priestatas. Bokšto statinys įdomus ne tik savo architektūrine konfigūracija, tačiau ir kaip inžinerinio paveldo istorijos dalis.
Šaltinis: https://architekturalietuvoje.lt
