Rėkalnis (Arakalnis)


Didesnis žemėlapio vaizdas

Rėkalnio pavadinimas dažnai minimas legendose apie Valkos salą. Šioje saloje laikydavę pasmerktuosius mirtin. Kai kuriuos čia pat nudėdavę, kitus už ežero kalne, kurį iki šiandienai visi vadina „Rekalnia“ t.y. „rėksmo kalnas“. Vietiniai trakiečiai sako Rakalnia, o karaimai išsaugojo senesnį pavadinimo variantą – Arakalnis. Rėkalniu vietovė pradėta vadinti tik sovietmečiu. Tikėtina, kad tam įtakos turėjo minėta vietos vardo etimologija iš „rėksmo“.

W. Szukiewiczius savo knygoje rašo, kad Rakalnyje yra „Teismo kalnas“, kur Lietuvos didieji kunigaikščiai teisdavo savo pavaldinius. Čia pat yra du sampilai, kuriuos žmonės vadino „kunigaikščio krėslu“ ir „kunigaikščio stalu“. Arčiau Galvės ežero buvo mirties bausmių vieta. Būtent ją kasinėdamas, W. Szukiewiczius rado be tvarkos palaidotus palaikus, leidusius mokslininkui svarstyti hipotezę apie ten vykdytas bausmes. (L. Leparskienė “Papasakoti Trakai “, 2019)

Žinoma, kad Rėkalnio miške vykdavo pagoniškosios apeigos. Legendos pasakoja, kad Rėkalnio kalnelis išties buvęs alkakalnis, kur vaidilutės šventą ugnį kūrendavusios. Kai Kęstutis nusprendė Galvės ežero salose pastatyti priešui sunkiai prieinamas mūrines pilis – jis žinojo, kad tai dievų globojama vieta. Manoma, kad šalia Trakų buvo šventų liepų miškas – valstybinės reikšmės senojo tikėjimo šventvietė.

Legenda apie Akmenos ežerą ir Arakalnį. Labai gražus Akmenos ežeras. Apaugę žolėmis, krūmais ir medžiais, apsupti kalvų, ežero krantai atrodo fantastiškai. Ypač įspūdinga pakrantė prie didelio piliakalnio, prie Rėkalnio, kur auga aukštos pušys ir marguoja įvairiaspalviai akmenys, akmenėliai. Už to piliakalnio glūdi Akmenos kaimas. Šio kaimo seniai dar mena senus papročius ir dainas, gali papasakoti legendų ir visokių nutikimų iš praėjusių laikų. Akmenos ežero pavadinimą, jo kilmę žmonės aiškina savaip.

Kartą vienoje turtingo pono sodyboje gyveno šeima, kurioje tėvas turėjo vienturtę dukterį. Žmogui gelbėjo jaunuolis, kuris norėjo susituokti su jo dukra, bet mergelė mylėjo žirgininką. Bet su tuo nesutiko tėvas, kuris liepė ruošti vestuves su jaunuoliu. Mergelė negalėdama irgi su tuo susitaikyti nusprendė pasirinkti verčiau mirti su savo meile žirgininku.

„Vienas žvejys pasakojo, jog matė du įsimylėjėlius, kurie šviesią naktį irstėsi ežere. Visą dieną tarnai kabliais brazdino ežero dugną, ieškojo skenduolių. Tik vakare juos ištraukė, susikabinusius rankomis ir prisirišusius po didelį pilką akmenį prie kūnų.

Palaidojo juos drauge, ant didelio kalno viršūnės, po pačia aukščiausia pušimi, o ant kapo padėjo didelius akmenis. Tos pušies viršūnėj lizdą susuko erelių šeima, ir paukščiai vis suko ratus virš kalno. Todėl žmonės jį praminė Erelkalniu. Erelių kalnu, Arakalniu. Dabar šis mišku apaugęs kalnas vadinamas Rėkalniu. Ežerą žmonės praminė Akmeniniu, Akmena. Jo krante, šalia Rėkalnio, matyti daug įvairiaspalvių akmenų. Daug jų ir ežere. Jo vanduo žalsvai pilkas. Saulėlydžiai ežere atsispindi purpurinėmis ir auksinėmis spalvomis, o senieji Akmenos apylinkių gyventojai dar pamena dainą apie karštą žirgininko ir pono dukros meilę.


Atgal
Font Resize