2026 08 22 – 10 12
Meno galerija „Fojė“ (Trakų senoji klebonija), Birutės g. 8 , Trakai
Viktoro Binkio tapybos paroda „ Spalvos prieglobstyje“ meno galerijoje „Fojė“
Rugpjūčio 22 d., šeštadienį, 14.00 val. meno galerijoje „Fojė“. atidaroma personalinė Viktoro Binkio tapybos paroda „Spalvos prieglobstyje“.
Viktoro Binkio tapyba reprezentuoja nuoseklų menininko siekį artikuliuoti vidinę harmoniją, kurioje peizažas funkcionuoja ne tik kaip vizualinis motyvas, bet ir kaip konceptuali mąstymo struktūra. Gimęs politinių kalinių šeimoje ir pradėjęs akademinį kelią fizikos studijomis, V. Binkis galiausiai pasirinko tapybą, kurioje susijungia racionali kompozicinė tvarka ir kontempliatyvus žvilgsnis į aplinką. Šių dviejų pradų dermė formuoja atpažįstamą ir nuosekliai plėtojamą autoriaus kūrybinį braižą.
Kūrybos procesą V. Binkis apibrėžia kaip dviejų tarpsnių struktūrą. Kontempliacija apima įdėmų aplinkos stebėjimą, detalių analizę ir vaizduotės generuojamas asociacijas. Filosofinė refleksija orientuota į žmogaus vietos gamtoje, jo santykio su aplinka ir vertybinių orientacijų apmąstymą. Šios būsenos lemia potėpio kryptį, spalvinį toną ir kompozicinę logiką, kurią menininkas nuosekliai grindžia tvarkos, aiškumo ir toninės harmonijos siekiu.
V. Binkio kūryboje ryškiai išreikštas racionalus pradas. Menininkas akcentuoja tikslumo ir struktūrinės tvarkos svarbą tiek kasdienybėje, tiek tapybos procese. Kompozicijos formuojamos kaip ilgalaikių vizualinių ir konceptualių ieškojimų rezultatas, o toniniai bei spalviniai santykiai dėliojami nuosekliai, neretai primenantys Euklido geometrijos logiką. Net abstraktesniuose darbuose išlieka aiški vidinė struktūra, o spontaniškumas neperžengia disciplinuotos kompozicijos ribų.
Tematinis V.Binkio kūrybos laukas itin platus: nuo globalių krizių, karo grėsmės ir apokaliptinių nuojautų iki sakralinės bei istorinės Lietuvos architektūros, pramoninių objektų ir urbanistinių bei kaimo peizažų. Pastaruosiuose dažnai dominuoja architektūrinis akcentas – bažnyčia, kuri menininko kūryboje įgyja konceptualų ir ikonografinį stabilumą.
Bažnyčia peizaže tampa vienu iš esminių Binkio kūrybos ženklų. Vertikali architektūrinė struktūra funkcionuoja kaip kompozicinis centras, vizualinis akcentas ir dvasinės refleksijos vieta. Menininko teiginys „Jeigu gamtovaizdyje nėra bažnyčios – sukurk ją. Paveikslas nuo to tik pagerės“ atskleidžia sakralinio elemento reikšmę kaip žmogaus patirties ir kultūrinės atminties integravimo į vaizdo erdvę priemonę.
Binkis nuosekliai laikosi pozicijos, kad meninė kūryba neturi pataikauti masinei rinkai. Įkvėpimą jis suvokia ne kaip atsitiktinę dovaną, bet kaip nuolatinio darbo rezultatą, pabrėždamas: „Reikia dirbti, ir įkvėpimas ateis.“
Viktoras Binkis apie save :
„Gimiau 1957 m.. Ožiaragis, Intravertas, Svajoklis ir Pedantas. Mylimiausia disciplina mokykloje – braižyba. Pirmieji savarankiški žingsniai gyvenime – klaidingi. Fizikos fakultetas (1974- 1979) vietoje dailės studijų. Apvaizda saugojo. Davė jėgų ir užsispyrimo ateiti į „dorą meno kelią” – mokytis ( 1982 ) ir baigti (1988) Vilniaus dailės institute (dabar VDA) tapybą. Taip ir maluosi šioje „marmalynėje”. Nei kiek nesigailiu. Kūryba, parodos, narystė LDS (nuo 1992 ), dailės dėstymai – karminis kelias, kurį turiu eiti ir …..eiti.“
