Velnio duobė

Adresas: Mergiškių kalvų miškas, 3 km nuo krašto kelio Nr. 221 Vievis–Aukštadvaris, Aukštadvario sen., Trakų r. sav.


Didesnis žemėlapio vaizdas

Velnio duobė

Velnio duobė – tai legendomis ir padavimais apipinta Lietuvos duobių „karalienė“. Ji paskelbta ne tik Lietuvos Respublikos geologiniu gamtos paminklu, bet ir vienu iš 100 lankomiausių Europos gamtos paminklų. Beje, Velnio duobė, arba Velniaduobė, yra ypatinga mitologinė sakralinė vieta.

Velnio duobė žioji giliai miške, Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje, Aukštadvario regioniniame parke. Šis kraštas turi seną ir savitą istoriją bei kultūrą. Pirmieji žmonės čia pradėjo kurtis 3–2 tūkstantmetyje pr. Kr. Be svarbių archeologinių paminklų, medinių pilių ir piliakalnių, pilkapynų, senovės gyvenviečių, teritorija išsiskiria itin vaizdingu reljefu. Šioje aukščiausioje Dzūkų aukštumos dalyje gausu kalvelių, klonių, įdubų, kalvagūbrių ir ežerų. Už 4 km nuo Velnio duobės stūkso aukščiausia – Gedanonių – kalva. Verknės ir Strėvos aukštupiai – tai tiesiog unikalus gamtos lobynas! Šia lankytojams atvira valstybinės reikšmės teritorija rūpinasi Trakų miškų urėdija.

Lietuvoje daug gilių įdubų. Piltuvo formos Velnio duobė – pati giliausia, apie 40 metrų gylio. Viršuje ji taisyklingai apskrita ir net 200 metrų skersmens. Duobės dugne durpių sluoksnis siekia apie 10 m, taigi bendras gylis būtų apie 50 metrų. Manoma, kad senovėje ši duobė buvusi dar gilesnė. 

Velnio duobės paslapčių takas veda apačion, kur telkšo 60 metrų skersmens pelkė. Vasarą gal ir norėtųsi po ją pabraidžioti, bet nepatartina, mat pelkė labai klampi ir pavojinga. Manoma, kad pelkė požeminiais kanalais susisiekia su netoliese esančiais giliais Škilietų ežerėliais. Pasakojama, esą velnio į duobę įvilioti ir prasmegę gyvuliai po kurio laiko išplaukdavę viename iš tų ežeriukų. Legenda byloja, kad šiose apylinkėse guli milžino skeletas. Jo burna – tai Velnio duobė, akys – Škilietų ežerai, o nosis – Pamiškės piliakalnis. 

Pelkėje ir ją supančiose priemolingose kalvose žaliuoja augimo anomalijų turintys medžiai. Paaiškinti šį keistą gamtos reiškinį bando ne vienas specialistas. Mokslininkai tvirtina, kad prie Velnio duobės fiksuojami energinio lauko nuokrypiai. Bet kokiu atveju tai vieta, kurioje susikerta stiprūs geologiniai biolaukai. Apsilankę Velnio duobėje ir ypač nusileidę į jos dugną žmonės tvirtina patyrę keistų pojūčių. 

Velniaduobės kilmė

Velnio duobė – išties paslaptinga vieta. Netgi jos kilmė – kol kas neįminta mįslė. Spėlionės, samprotavimai, legendos perduodamos iš kartos į kartą. Vieningos nuomonės mokslininkai kol kas neturi, bet pateikė kelias svarias hipotezes. Anot vienos, čia prieš tūkstančius metų būta sąnašomis užnešto ledyno. Jam pamažu tirpstant formavosi ši įspūdinga duobė. Kiti tvirtina, esą tirpstantis ledynas suformavęs stiprų krioklį ir krentantis jo vanduo išmušęs gilią daubą. Dar manoma, kad dauba atsivėrė požeminio upelio vandenims nunešus smulkų smėlį ir nuogulas į Škilietų ežerėlį. 

O galbūt šią duobę išmušė meteoritas? Palyginti nedidelis taisyklingas duobės skersmuo, stačiuose šlaituose ir aplinkui randamos įvairių riedulių skeveldros perša mintį, kad tai gali būti meteorito suformuotas krateris. Taip manyti verčia ir duomenys, gauti patyrinėjus kitus meteoritų „pagamintus“ kraterius. Mokslininkai vis dar ieško įrodymų ir neskuba patvirtinti šios teorijos.

Pasak legendų ir pasakojimų…

Senovėje Velnio duobės vietoje ant aukšto kalno stovėjo graži bažnyčia. Kartą pro šalį ėjęs kaimietis pamatė šios bažnyčios kunigą su jauna mergina. Pasipiktinęs nederamu elgesiu žmogus riktelėjo: „Kad tu skradžiai į žemę!“ Ir prasmego kunigas, mergina ir visa bažnyčia. Pasakojama, kad kai duobėje būna vandens, akyli žmonės gali įžiūrėti bažnyčios bokštus, o dori – girdėti varpų skambesį.

*

Kadaise vienas vyras norėjęs susituokti su jam patinkančia mergina. Deja, jis jau buvo vedęs, todėl bažnyčioje tuoktis negalėjęs. Vyras nepaisė draudimo, pagrasino klebonui kardu ir privertė juos sutuokti. Bet vos tik jaunikis pradėjo tarti priesaikos žodžius, bažnyčia su vestuvininkais nugrimzdo į gelmes. Paskui dar tris dienas buvo girdėti varpų skambėjimas.

*

Sykį pamatė Dievas kunigą, ištvirkaujantį su „gaspadine“. Supykęs taip trenkė į tą vietą, kad bažnyčia su visu kalnu skradžiai žemę prasmego. 

*

Vidurnaktį čia velniai puotauja. Žmonės pasakoja girdėję juos šūkaujant ir siautėjant. Pravažiuojantiems naktį čia vaidenasi velniai, tad mažai kas drįsta sutemus pro duobę keliauti. Dėl to ši baisi vieta ir vadinama prakeikta Velnio duobe. 

Velnio pirštai

Lietuvių mitologijoje velnias dažnai suprantamas kaip realus padaras, kartais siejamas su mirusiųjų pasauliu, kartais – kaip gamtą kuriantis milžinas. Nenuostabu, kad mūsų krašte daugiau kaip 400 gamtos objektų tapatinami su velnio vardu. 

Velniaduobės apylinkėse randama vadinamųjų velnio pirštų – glotnių pailgų panašios į pirštą formos akmenukų. Pagal senovės baltų ir kitų indoeuropiečių tikėjimą velnio pirštas – magiškas akmuo. Pas mus jis siejamas su dievu Perkūnu. Gelsvos, rudos, mėlynos, pilkos arba juodos spalvos akmenys šiame krašte dar vadinami perkūnkulkėmis. Buvo tikima, kad dievas Perkūnas per audrą svaido juos į velnią, jeigu nepataiko, „kulka“ susminga giliai į žemę, bet po keleto metų išlenda į paviršių.

Anot lietuvių tautosakos, velnio pirštas, nešiojamas kaip amuletas, apsaugos nuo velnių, raganų ir kitų piktųjų dvasių. Į namus, kuriuose yra perkūnkulkė, netrenksiąs žaibas. Šis akmuo naudojamas ir liaudies medicinoje: dedamas ant ligotos vietos arba į geriamąjį vandenį įmaišoma nugramdytų akmens miltelių. 


Atgal
Font Resize